Dovydo kapas

 Liudo gyvenimas nesikeitė – laikas ėjo darbe autoservise bei prie istorinių knygų. Nuolat skaičiavo, kiek Lietuvoje būtų gyventojų, jeigu ne praeityje vykusių sukrėtimų netektys. Ir kokia didelė, stipri būtų Lietuva, jeigu ne baisūs praeities kataklizmai.

„Štai, septyniolikto amžiaus viduryje Lietuva neteko pusės gyventojų, – mąstė Liudas. – Maždaug po pusės šimtmečio – dar pusės. Jeigu būtų pavykę išvengti bent vienos iš šių katastrofų, dabar šalyje gyventų dvigubai daugiau žmonių. Tai sudarytų septynis milijonus. O jeigu būtų pavykę išvengti abiejų? Stipresnė Lietuva, netgi praradusi nepatikimą stačiatikišką Baltarusiją, tikriausiai nebūtų netekusi nepriklausomybės aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje, ir būtų laimingai sulaukusi Pirmojo pasaulinio karo. Kas žino, kieno pusę – Vokietijos ar Rusijos – ji būtų pasirinkusi tame kare? Nors visa Lietuvos istorija – tai nuolatinė kova su Rusija.”

Liudas svarstė, kas iš tikrųjų įvyko tų istorinių fatališkų kataklizmų metu, kokios katastrofų priežastys, ar buvo galima jų išvengti?

Ir svarbiausias Liudą kamavęs klausimas – kaip atrodytų Lietuva, jeigu katastrofų nebūtų buvę?

 * * *

Ta keista diena prasidėjo kaip ir daugelis kitų. Liudas jau įprato keltis anksti ir visą rytą praleisti prie knygų. Mėgo ilgai kuistis. Blogai būdavo tada, kai reikėdavo ruoštis paskubomis – visada ką nors užmiršdavo. Be to, skubėjimas būtinai įvarydavo stresą. Geriau pasikuisti, neskubėti.

Knygų turėjo daug. Beveik visos – istorinės. Istoriniai romanai, mokslo veikalai, memuarai… Iš viso net trys tūkstančiai knygų lietuvių, rusų, lenkų ir kitomis kalbomis. Nuo archeologijos – iki prieškario Lietuvos, Antrojo pasaulinio karo bei pokario kovų aprašymų. Kai kurios jų labai retos, antai Cvikevičiaus Trumpa Baltarusijos liaudies respublikos įsikūrimo apybraiža, išleista Kijeve 1918 m., kitos plačiai žinomos bei visiems prieinamos, pavyzdžiui, Diuma Trys muškietininkai.

Polinkis į istoriją atsirado dar vaikystėje. Prieš dvejus metus, kai Sąjūdis išjudino visuotinę stagnaciją – šis potraukis dar labiau sustiprėjo ir tapo kažkuo daugiau nei hobiu. Spauda mirgėjo įvairių istorinių straipsnių apie sovietų kėslus tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtaisiais, bei pokario partizanų kovas.

Liudo mama – Teresė Stonaitienė, mergautine pavarde Voišnys, pusiau lenkė, pusiau baltarusė iš Vilnijos krašto suslavinta lietuviška pavarde. Tėvas – lietuvis Aleksandras Stonaitis, beveik nemokantis lietuviškai, po karo persikėlęs gyventi į Lietuvą iš Baltarusijos. Kai šeimoje viskas susimaišę ir praeitis – tabu, istorijos faktai – tarsi didieji atradimai. Vaikinas pradėjo suvokti save kaip ilgo proceso dalį. Tik anksčiau, jo nuomone, buvo įdomiau gyventi.

Tą rytą Liudas daug neskaitė. Pavartė vieną knygą, po to kitą. Dar kitą. Negalėjo susikaupti. Kažkas slėgė. Neramu. Mintys skrajojo ne ten, kur reikia. Ech, jeigu būtų galima atsukti laiko mašiną ir nusikelti į keturioliktą amžių, arba, dar geriau – į septynioliktą! Bent viena akimi pamatyti praeities veidus, bent dvi minutes pabūti praeityje!

Pasportavęs, nusiprausęs šaltu vandeniu, išsikepė kiaušinienės, į kurią sukrovė viską, ką tik tinkamo turėjo: lašinukus, pjaustytą dešrą, svogūnus, bulves. Kažkur skaitė, kad seniau lietuviai pusryčiams prisivalgydavo tiek, jog pietų beveik nereikėdavo, o be vakarienės išvis apsieidavo. Sočiai valgė todėl, kad patiko, o patiko, kad neva lietuviška ir patriotiška.

Dar Liudas valgė sriubas, kurias taip pat laikė labai lietuvišku patiekalu. Sriuba pusryčiams – pats geriausias valgis. Ir pietums, ir vakarienei.

Prašvito. Pro langą žvelgė gaivus tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt antrųjų pavasaris. Pirmas jau visame pasaulyje pripažintos, jau tikrai nepriklausomos valstybės pavasaris.

„Lietuva jau laisva. Medžiams tai turbūt nerūpi, – galvojo Liudas. – Jie vis tokie patys.” Kadaise sename albume užtikęs prieškarinę nuotrauką, jis galėdavo apsiverkti, žvelgdamas į nepriklausomos šalies vaizdą. Dabar jį mato kasdien ir – nieko. Jokių emocijų. Žinoma, laisvė – didelis, svarbus, labai reikšmingas istorinis įvykis, nuostabus istorinis momentas, bet viskas dar prieš akis. Pinigai jau ne sovietiniai, nors dar ne litai. Tačiau gatvėse dar galima pamatyti sovietų kareivių. Tik dabar jie vadinasi Rusijos kareiviais. Argi medžiai gali pasikeisti, jeigu šalis ne itin pasikeitusi?

Mažai kas tebebuvo pasikeitę ir darbe. Pamainos meistras rusas stengėsi kuo mažiau kalbėti. Jam visur rodėsi galimų Lietuvos kitataučių pogromų dalyviai. Nujausdamas kietakakčių lietuvių dvilypumą, jis netikėjo nė vienu iš jų, tačiau su visais bendravo, tarsi norėdamas įsiteikti. Kaip ir daugelį dienų iki tol, jis šaltai pasisveikino ir pridūrė:

- Šiandien reikia užbaigti „ZIL’ą”. Iškart kitą įvarysiu.

- Taip, taip, Fedia, – atsakė Liudas, – beveik baigiau. Beliko tik viską surinkti ir įstatyti į vietą. Mieloč*.

Darbo diena būtų praėjusi nepastebimai, jeigu ne Fiodoro naujiena:

 * Ģieloč (rus.) – smulkmena.

 - Turime naują šefą. Jau sėdi kabinete.

Nuostolingai dirbęs servisas tris mėnesius gyveno be vadovo. Tiksliau, jam formaliai vadovavo partijos sekretorius, kuris dėl „dainuojančios revoliucijos” beveik nesikišo į konkrečius reikalus. Tik pildė įvairius popierius. Bijojo pajudėti, nes, ko gero, įmonės sąjūdininkų būtų buvęs apkaltintas bet kuo, kad ir vagystėmis.

- Kas toks?

- Raimis… – Fiodoras paniekinamai nusišypsojo.

Liudas šyptelėjo. Kurgi ne, Raimondas Nainys, sąjūdininkų vadas, negalėjo kelti pasitikėjimo senam ir vos lietuviškai kalbančiam rusui. Sąjūdis ima valdžią… Tas pats Raimis, karjeristas, tapo įmonės vadovu! Jis tik dvejais metais vyresnis, pagalvojo Liudas, o kokia karjera! Jis net ne automobilių šaltkalvis! Pamanyk, dirbo automobilių ūkiui priklausančioje degalinėje operatoriumi. Degalus vogė – kas to nežino? Dabar jis visai pralobs. Įmonės direktorius… Tie, kas jį paskyrė, vadovavosi principu, kad patriotas nevagia. Patriotas pakels įmonę iš griuvėsių, dirbs jai atsidavęs, jo vadovavimas bus tikrai ūkiškas, rūpestingas. Patriotiškas.

- Sveikinu, – linktelėjo Liudas, stebėdamas meistro reakciją. Šis, matyt, suprato Nainio paskyrimo priežastis. Nuostolinga įmonė pagaliau turi pradėti dirbti taip, kaip reikia. Jei ne taip, kaip reikia kraštui, tai bent taip, kaip reikia kažkam. Į vadovo vietą tiko nebent pats Fiodoras, bet jis ne tos tautybės ir ne sąjūdininkas. Jis svetimas. Atidavęs įmonei truputį daugiau kaip dvidešimt metų, o svetimas… Revoliucijos auka.

Dar ne taip seniai Fiodoras kalbėjo Liudui: „Ko iš tikrųjų reikia žmogui? Gero darbo, pragyvenimo. Ta nepriklausomybė reikalinga tik sąjūdininkams, liaudžiai ji nerūpi.”

Štai ir nusipolitikavo. Jeigu būtų aukštai iškėlęs trispalvę – dabar gal būtų buvęs direktoriumi. Liudui vadovo vietoje matyti Fiodorą būtų buvę geriau, negu joje matyti Nainį. Fiodoras lengviau prognozuojamas, paprastesnis ir sušnekamesnis. Nainys jau buvo įpratęs piktnaudžiauti padėtimi – tiesioginio darbo beveik nedirbo. Vis lėkdavo į mitingus, kažkokius susirinkimus, suvažiavimus. Lyg ir gražu – kovotojas, tačiau pasitikėjimo nekėlė. Dabar gi teks jam pataikauti, – mąstė Liudas, – toliau laikytis įgimto lietuviško dvilypumo.

„Ech, jeigu būčiau su juo palaikęs gerus santykius, – galvojo vaikinas, – dabar galėčiau pretenduoti į meistrus, cecho viršininkus ar dar ką nors…”

Labiausiai jam nepatiko, kad tas Nainys ateis ir ims vadovauti – šaukti, bartis, keiktis, ir jo teks klausyti. Nemalonu. Velniop. Šlykštu dar ir todėl, kad gražioji direktoriaus sekretorė Inga bus jam tiesiogiai pavaldi. Neš jam kavą ar arbatą. Gal ir pyrago gabalėlį, saldainį. Konjako taurelę. Ruoš visokius popierius… Gal ir užpakaliuką atstatys pliaukštelėti.

Ji įmonėje pradėjo dirbti prieš pusmetį. Turtingų tėvų graži dukrelė. Tikrai graži, protinga ir su kraičiu. Liudui atrodė nuoširdi, švelni mergina. Ji smalsiai žiūrėjo į visus jaunus nevedusius vyrus ir mielai su jais bendravo. Prieš savaitę Liudas buvo ją pakvietęs į kiną, prieš tai kavinėje išgėrė kavos ir valgė ledų. Ji daug pasakojo apie savo šeimą, brolį, kuris turėjo ilgai slapstytis nuo sovietų kariuomenės, seserį, Kaune studijuojančią mediciną. Palydėjęs namo pabučiavo. Inga nė kiek nesipriešino, tačiau pasiūlyti „ką nors daugiau” vaikinas neišdrįso. Turėjo „laisvą plotą” – jau ilgiau kaip metus gyveno atskirai nuo tėvų. Jo kukliame vieno kambario bute lankėsi tik viena – ištekėjusi, turinti šeimą Loreta, pirmoji jo moteris. Galima sakyti, išmokiusi mylėtis.

„Taip, dabar Nainys galės turėti Ingą kada tik panorėjęs, – pagalvojo Liudas, – reikės ją „išbraukti iš sąrašo”. Argi jis, paprastas darbininkas Liudas, gali lygiuotis su direktoriumi?”

Žinoma, jis neturėjo jokio tikro merginų sąrašo ir nevedė jokių užrašų. Ne tik todėl, kad nemėgo rašinėti. Tiesiog laikė save per jaunu merginoms. Jeigu kuri nors pati įsivilktų jį į lovą, kaip kad buvo su Loreta, – nesipriešintų, bet siekti merginos pačiam… Na, nebent tik susipažinti, savotiškai prisistatyti. Jeigu jis patiksiąs, ji turinti toliau rodyti iniciatyvą pati. Kaip tik tokios merginos Liudas dar nebuvo sutikęs. Beje, ir Inga po bučinio nepašiltėjo. Kitą dieną ji pasisveikino lygiai taip pat, kaip ir visada iki tol. Vadinasi, neužkibo, – padarė sau išvadą Liudas, – esu per prastas. Dairosi ko nors geresnio, gal turtingesnio ir su padėtimi… Pavyzdžiui, Nainio.”

„Man reikalinga paprastesnė, – pagalvojo sau. – Pavyzdžiui, Loreta.”

Staiga tepaluotomis rankomis sukdamas varžtus Liudas prisiminė tai, ko visą rytą negalėjo prisiminti. Sapnas! Taip, tai buvo sapnas! Jis sapnavo, kad kažkur keliavo. Arklio tempiamu ir labai kratančiu vežimu! Prisiminė taip, lyg savo akimis būtų matęs mišką, medžių šaknų išvagotą ir arklių pritryptą bei vežimo ratų išmindžiotą keliuką. Prisiminė krypuojančią seno arklio nugarą, juodus pašiurusius karčius… Ir vasaros karštis, miško ir arklio prakaito kvapas Liudui sukėlė šiurpuliukus nugaroje.

Dar prisiminė, jog vilkėjo kažkokius sunkius drabužius, nuolat dairėsi atgal, ar niekas nesiveja, kažko labai bijojo. Ir buvo ginkluotas.

Liudas nusišypsojo. Malonu prisiminti, ką buvai užmiršęs, bet daug maloniau, kai prisilieti prie senovės. Tik keista, – žmogus yra sutvertas taip, kad sapnų neprisimintų. Gi čia – nei iš šio, nei iš to… Taip, ausyse skambėjo vežimo dardėjimas. Neapsakomas garsas. Iš sapno, iš praeities.

 * * *

Naujasis įmonės vadovas darbininkams nesirodė mėnesį. Vyrai juokavo, jog nėra kada jam su vargdieniais bendrauti, reikia išlaikyti atstumą – juk šefas. Jam esą reikia pamiršti, kad kilęs iš tokių pat. Kai pagaliau pasirodė – buvo visa galva aukštesnis už Liudą. Toks rimtas, su brangiu švarku, nešinas juodu diplomatu. Atėjo, kažką pasišnekėjo su Fiodoru ir išėjo neatsisveikinęs. Kiaulė, ir ta ką nors sukriuksėtų.

- Va, kokia ateina naujoji buržuazija, – kalbėjo pagyvenęs šaltkalvis Povilas. – Mes arsim, o jie tik pinigus skaičiuos.

Nebuvo ko prieštarauti. Povilas mažai kalbėjo, bet kai ką nors pasakydavo – sunku buvo nesutikti. Nesileisdavo perkalbinėjamas. Kaip ir Fiodoras, jis atėjo dirbti į įmonę, kai ši tik buvo pastatyta.

- Kiek direktorių mačiau, šitas pirmas toks, – toliau tęsė Povilas, – visi kiti visuotinus susirinkimus sušaukdavo ir kolektyvui prisistatydavo.

Čia jau galima ir netikėti. Dažnai Povilas, kaip vyresnis, apie ankstesnius laikus kalbėdavo pagražindamas. Negali būti, kad kokiam sovietiniam dipukui buvo svarbūs paprasti darbuotojai… Bet Liudas nesiginčijo. Dirbant dažnai svarbu nors kiek kalbėtis, kad visai nenubuktum. Gal ir gerai, kad valdžia mažiau rodosi. Mažiau problemų. Ir nesikabinėja. Dirbti netrukdo.

Taip ir bėgo dienos. Darbas – nuo devynių iki pirmos, po pietų – nuo antros iki penktos. Dar šiek tiek laiko sugaišdavo tvarkydamas darbo vietą, prausdamasis – tai irgi labai svarbu, dirbant su tepaluotais nešvariais varikliais.

Kasdien Liudas prisimindavo tą sapną. Tai, ką tegalėjo prisiminti – tik kelias ištraukas su tuo arkliu ir vežimu. Miško kvapu. Dardėjimo garsu. Įsivaizdavo, jog vežimo garsas ir arklio kanopų dundesys – tikras gyvas garsas. Pavyzdžiui, iš septynioliktojo amžiaus.

 * * *

Apie artėjančią įmonės privatizaciją Liudas negalvojo – kaip ir kiti darbininkai, laikė ją nerimta, vaikų žaidimu. Iki tol, kol dar vieną vakarą praleido drauge su Inga. Sutiko ją įmonės teritorijoje atsitiktinai ir pasisveikino labiau iš mandagumo, negu malonumo. Mergina nusišypsojo ir papriekaištavo:

- Ko išpuikęs, neužeini?

- Bijau trukdyti dirbti – juk turi naują šefą.

„Ir visai nesu išpuikęs, – pagalvojo jis, – tau turbūt reikia kitokio vaikino, pavyzdžiui, mafiozo. Aš netinku.”

- Kada vėl pakviesi į kiną? – mergina praleido pro ausis pašaipą.

- O kad ir šiandien.

Visiškai neplanavo jos nei kviesti, nei apskritai eiti į filmą. Išvis nieko neplanavo, todėl dar labiau nustebo, kai mergina noriai sutiko.

Tą vakarą ir išgirdo, kad Nainys, kaip kažkieno atstovas, bus tikrasis įmonės savininkas.

- Jis iš mūsų visų pavogs įmonę, – pasakė Inga, nustebindama Liudą atvirumu. – Tvarko dokumentus.

- Gal jis turi daug pinigų?

- Tas labiausiai ir siutina, – atsakė Inga, – pats prisistato sąjūdininku, o perka už komunistų pinigus ir drauge su komunistais.

„Na, gerai nors tiek, – galvojo Liudas apie merginą, – kad ji su Raimiu nemiega. Jeigu miegotų – taip nesakytų.”

Leido merginai išsikalbėti, įterpdamas vieną kitą klausimą. Viskas paaiškėjo: Nainys turi giminaitį rajono administracijoje, kurio padedamas ir tapo įmonės vadovu tik tam, kad vykdytų reorganizaciją, išskaidytų ją dalimis ir privatizuotų taip, kaip kažkam reikia. Kas tas „kažkas”, Inga tiksliai nežinojo, bet jam labiau rūpi ne pats servisas, o žemės sklypas patogioje vietoje. Tačiau Liudas ne tiek klausėsi, kiek grožėjosi merginos išvaizda ir mėgavosi jos balsu. Inga negalėjo nepatikti. Ji nesipriešino, kai jis išėjęs iš kino teatro išdrįso apkabinti. Žengė ir kitą žingsnį – pats pabučiavo į žandą. Būtų buvęs drąsesnis – tikrai būtų pakvietęs į savo namus. Pakvietė tik pasivaikščioti: eiti link jos namų ne tiesiuoju keliu, o aplinkui.

- Kur tu gyveni? – paklausė Inga.

- Angariečio gatvėje, – atsakė Liudas ir tuoj pat pasitaisė: – Dabar tai jau Patriotų gatvė, kai pavadinimą pakeitė.

Zigmas Angarietis – Stalino laikų lietuvių komunistėlis. Sąjūdininkai visas tokias gatveles ir aikštes pervadino.

- Su tėvais?

- Ne, nuomojuosi. Tėvai gyvena prie stoties.

Vaikinas papasakojo, jog išsinuomojo butą gyventi atskirai nuo tėvų, nes panoro būti savarankiškas. Turi gerai mokamą darbą, todėl užtenka sėdėti tėvams ant sprando. Be to, tėvams reikia leisti į mokslus jaunesnę sesutę.

- Vienam geriau – niekam nereikia duoti ataskaitos: „Kur buvai ir kodėl laiku negrįžai?”

Atsisveikindami jaunuoliai ilgai glamonėjosi ir bučiavosi. „Dabar ji tegul pabando manęs daugiau neieškoti”, – galvojo Liudas šypsodamasis.

 * * *

Nors ir netikėjo, kad pavyks parsivesti merginą pasisvečiuoti, kitą rytą sutvarkė kambarį, nušluostė dulkes, nepaliko neplautų indų virtuvėje. Tą vakarą pasakotojas buvo jis – negalėjo savimi atsistebėti. Prisiminė senus anekdotus, įvairius nuotykius. Papasakojo ir apie tai, jog prieš tarnybą sovietų armijoje bandė stoti studijuoti į Vilniaus universiteto istorijos fakultetą, tačiau patyrė nesėkmę egzaminuose.

- Patinka istorija? – paklausė Inga.

- Taip, – kiek nurausdamas, atsakė Liudas, – turiu turbūt vieną didžiausių Lietuvoje istorinių knygų kolekciją.

Mergina prisipažino, jog istorijoje ji mažai nusimano, nes neturinti atminties datoms.

- O aš galiu tiksliai pasakyti, kas buvo vienos ar kitos Rusijos pasienio pilies viršininkas, pavyzdžiui, tūkstantis šeši šimtai dešimtais metais, – išdrąsėjo Liudas.

- Oho!

- Taip pat žinau visus etmono Jonušo Radvilos karininkus tūkstantis šeši šimtai penkiasdešimt ketvirtųjų metų karinėje kampanijoje.

- Oho!

- Taigi. Žinau beveik visus Radvilas ar Goštautus, Kęsgailas. Moku mintinai Pirmąjį Lietuvos statutą. Ir taip toliau.

- Tai turėtum tęsti mokslus.

- Kai pasiklausiau, ką apie Lietuvos istoriją žino kai kurie mano pažįstami dabartiniai studentai, kurie tada įstojo, o aš – ne, tikrai neabejoju, jog galėčiau nustebinti bet kurį dėstytoją… Stojamųjų egzaminų komisija į mane labai formaliai pažiūrėjo. Mano giminėj užteks vieno istoriko – pusbrolio Simo. Jis daug ką man aprodė. Supažindino su kolegomis, buvau archyvuose, savo rankomis varčiau retus spaudinius, dalyvavau kasinėjimuose. Tai buvo laimingiausias mano laikas iki tarnybos armijoje… Mokykloje istorijos mokytoja man buvo suteikusi visišką laisvę. Galėjau nelankyti jos pamokų, tačiau vis tiek lankiau. Pusę dalykų klasei vietoje jos pasakodavau. Atsimenu, pirmą kartą ją šokiravau, kai pasakiau, jog tikrasis žlugusios Rusios gyventojų engimas prasidėjo tada, kai chanas Uzbekas Ordoje įvykdė perversmą, išžudė kitus kunigaikščius ir įvedė islamą. Iki tol totorių jungas nukariautoje Rusioje – tik vaikų žaidimas.

Mergina juokdamasi pakreipė pokalbį kita linkme. Ji pradėjo ilgą pasakojimą apie savo mokyklą. Liudas kiek nusivylė, tačiau toliau grožėjosi merginos išvaizda ir maloniu balsu.

- Sekmadienį kviečiu pas save, – išdrąsėjo Liudas ir pagalvojo, jog jeigu ji sutiks, tai ne tik galės ją laisvai bučiuoti, bet gal pavyks ir ką nors daugiau nuveikti. – Aprodysiu, kaip gyvenu.

Mergina sutiko – vaikinui pasirodė, jog ji šiek tiek nuraudo. Tačiau, kad nesukeltų įtarimų ar didelių abejonių, Liudas paskyrė neutralų laiką – ketvirtą po pietų.

Jaunuoliai dirbo vienoje įmonėje, bet labai toli vienas nuo kito. Sekretorei išvis nebuvo ko vaikštinėti po remonto cechus, o Liudui irgi nebuvo ką veikti direktoriaus priimamajame.

Sekmadienio rytą Liudas išblizgino visas savo buto pakampes, net pervilko patalynę – o jeigu prireiks? Suplanavo, kad pavaišins latviška tirpia kava, lietuviškais saldainiais, užsieniniais sausainiais, numatė, kur ją pasodins ir jau kūrė planus, kaip pakvies šokiui – į seną, kadaise gautą dovanų iš tėvų, magnetofoną įdėjo juostą su melancholiškomis ir lėtomis dainomis. Paruošė ir lietuviško šampano – dėl visa ko. Nušluostė taures, puodelius…

Viskas prabėgo šauniai. Ir kava išgerta, ir šampanas atidarytas, ir šokiai buvo. Ir bučiniai lydėjo glamones, tačiau Inga sustabdė vaikino rankas ir pasakė:

- Geriau ne šiandien, gerai?..

Merginos sutikimas atsiduoti, nors ir kitą kartą, Liudą pradžiugino taip, tarsi ji būtų jau atsidavusi. Moters „taip” suteikia pasitikėjimo jausmą kiekvienam jaunam vyrui. Palydėdamas ją namo pasakojo linksmas vaikystėje patirtas istorijas, o atsisveikindamas karštai išbučiavo.

 * * *

Išlydėjęs Ingą, greitai nusiprausė ir atsigulė miegoti. Miegojo iki aštuonių ryto, pabudo išpiltas prakaito. Šį kartą neskubėjo keltis, pagulėjo lovoje ir stengėsi prisiminti sapną. Tai daryti sekėsi sunkiai – prisiminė tik keletą sunkiai suprantamų epizodų. Vėl arklys, vežimas. Ištrypti miško keliukai. Didelis akmuo pakelėje.

Išlipęs iš lovos priėjo prie knygų. Iki šiol kad ir keli perskaityti istorijos knygos sakiniai išblaškydavo miegus. Akys užkliuvo už Broniaus Dundulio knygos Lietuvos užsienio politika XVI a. Paėmė, pavartė.

 Liublino unijos sudarymo metu (1569 m.) Lietuvos ir Baltarusijos gyventojų buvo daugiau kaip 2,5 mln., o visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jų galėjo artėti prie 3,5 mln. Pagal J. Ochmianskį, 1528 m. lietuvių buvo ne mažiau kaip 750 tūkst. Jei atsižvelgsime į H. Lovmianskio nuomonę, kad tarp 1528 m. ir 1567 m. Lietuvos valstybėje gyventojų padaugėjo 30%, tai Liublino unijos sudarymo metu lietuvių galėjo būti apie milijoną.

 Na, abejojo Liudas, gal gyventojų per tokį trumpą laiką padaugėjo dar ir dėl to, kad pradėtas ir vykdytas spartus valstiečių baudžiavinimo procesas, suskaičiavo ir išsidalino visus, net ir giliausiuose užkampiuose gyvenusius mužikus. Bet tokių daug būti negalėjo…

„Pala, pala, – staiga toptelėjo jam, – milijonas lietuvių šešiolikto amžiaus viduryje?”

Keisčiausia tai, jog vaikinui visada atrodė – taip buvo skaitęs, kad lietuvių milijonas galėjo būti tik po šimtmečio – prieš tūkstantis šeši šimtai penkiasdešimt ketvirtais metais prasidėjusį karą su Rusija. Jei Dundulis teisus, per šimtmetį, tokiais prieaugio tempais, gyventojų galėjo padvigubėti! Reiškia, lietuvių septynioliktojo amžiaus viduryje galėjo būtų du milijonai?! Gal net daugiau? Panašiai tiek, kiek jų buvo devyniolikto amžiaus pabaigoje?

„Taip, nuostoliai septyniolikto amžiaus viduryje yra labai dideli, – mąstė Liudas. – Visuose vadovėliuose teigiama, kad šalis neteko nuo pusės iki trečdalio savo gyventojų. Tačiau, matyt, kad jie buvo daug didesni! Gal net du kartus didesni, nes neteisingai paskaičiuotas prieš katastrofą buvęs lietuvių gyventojų skaičius – ne milijonas, o du milijonai! Tauta neteko nuo dviejų trečdalių iki trijų ketvirtadalių! Tai bent.”

Kur patikrinti, ar iš tikrųjų taip? Liudas akimis permetė daugybės knygų viršelius, jau tiesė ranką, tačiau žvilgtelėjo į laikrodį ant sienos ir puolė rengtis. Į darbą pavėluos.

„Kodėl istorikai nesako tiesos, – klausė savęs vaikinas, – negi ji tokia pritrenkianti, kad geriau nutylėti?”

Užgimusi intriga neleido susikaupti ir grįžti į kasdienybę. Išėjęs iš laiptinės, apsidairė. Tuščia. Pūtė lengvas vėjelis, nuo kurio ošė greta augę medžiai. Raminantis garsas. Jausmas toks, kad kažkas už tų medžių turėtų pasirodyti. Ne žmogus, o kažkas antgamtiška. Jau buvo benugrimztąs į svajas, tačiau jas išblaškė pro šalį ėję moksleiviai.

Apsidžiaugė prie dirbtuvių pamatęs Ingą. Ji rūkė cigaretę ir koketavo su darbininkais. Graži pana. Jis priėjo, pasisveikino. Žvilgtelėjo į laikrodį – į darbą atėjo pačiu laiku.

- Punktualumas – kaip vokiečio, – pagyrė mergina.

Liudas norėjo kažką mandrai atsakyti, tačiau gerklė buvo lyg užsikirtusi. Šyptelėjo kvaila šypsena ir skėstelėjo rankomis. Laimei, diedai nepastebėjo. Tik Inga atidžiai žiūrėjo.

- Kas atsitiko, kad mus aplankė tokia graži panelė? – paklausė Kazys.

- O ką, negalima?

- Ne tik galima, bet ir reikia, – nepasimetė Kazys, – tik ar nesupyks ant mūsų direktorius?

- Šiandien Nainys išvykęs, – atsakė Inga. Liudas pastebėjo, kad Nainio ji niekada nevadino direktoriumi. – Be to, tegul pyksta, jeigu neturi ką veikti.

Palaukusi, kol liks vieni, Inga pakvietė Liudą užeiti į savo valdas.

- Ateik po pietų, kai pavalgysi, – siūlė ji, – išvirsiu kavos.

- Aš tau visus kampus išpurvinsiu darbiniais drabužiais, – pagaliau prašneko.

- Neišpurvinsi, – nusišypsojo mergina ir pridūrė: – Tie drabužiai tau tinka.

Liudui palengvėjo. Jeigu ji juokiasi, vadinasi, viskas gerai. Užsirūkė ir stebėjo tolstančią merginą. Juk niekas nežino, kad jis ją vakar bučiavo. Eina grakšti, tiesi, laiminga. Jeigu taip viskas klostosi, turės galimybę ir pamylėti. Pavydėkit visi.

Dirbtuvių darbininkai vietą rūkyti turėjo šalia dviejų lieknų beržų. Čia buvo du suolai, stalas. Pelenai barstomi arba ant žemės, arba į didelę skardinę ant stalo. Dvelktelėjus vėjeliui, Liudas pakėlė galvą ir įsiklausė į beržų ošimą. Jie dar be lapų, tik tik pasirodė pumpurai, todėl garsas šaltas, niūrus. Lyg kažkur iš anapus. Staiga prieš save pamatė mišką beržų. Dideli medžiai, dar be lapų. Priešais beržyną pastebėjo sutryptą sudžiūvusią pernykštę žolę, kiek arčiau – purvyną kelyje, kuris vingiavo palei medžius ir nuklydo į miško tolumą. Dar sykį pūstelėjus vėjui, išgirdo didingą beržyno gausmą, kurį nustelbė šūksnis:

- Liudai!

Atsisukęs pamatė priekaištingai linguojantį galvą Povilą.

- Ar užmigai?

- Ne, – papurtė galvą vaikinas ir, norėdamas patraukti cigaretę, nustebo, kad ji užgesusi.

- Gana svajot, einam dirbti.

Povilui reikėjo Liudo pagalbos įstatyti į vietą GAZ-53 pavarų dėžę.

- Tuoj, baigsiu rūkyti, – atsakė vaikinas ir prisidegė cigaretę.

- Apie ką svajoji?

Liudas patraukė pečiais. Vėl dirstelėjo į beržus. Kažką jie primena, tačiau šalia Povilo nedrįso prisiminti.

Darbas sekėsi, pietų metas atėjo greitai. Dirbo linksmai, juokavo. Galima sakyti, pats vienas įstatė pavarų dėžę, pats priveržė varžtus, pritvirtino kardaną. Povilas vos spėjo iš paskos.

Inga sėdėjo savo darbo vietoje. Graži ir švelni. Atkišo lūpas bučkiui, pasodino svečią priešais, kur paprastai sėdėdavo laukiantys priėmimo pas direktorių. Ant staliuko greitai sudėliojo puodelius, padėjo sausainių, cukrinę.

- Tu nevalgei? – paklausė vaikinas.

- Nenoriu šiandien. Figūrą tausoju, nežiūrėsi paskui.

Liudas šyptelėjo. Malonu, pagalvojo, kad mergina dėl jo stengiasi. Bent taip sako. Norėjo ištiesti ranką ir ją paliesti. Po to – prisiglausti ir pabučiuoti.

Mergina pripylė puodukus kavos ir atsisėdo šalia. Svetima, neįprasta aplinka trikdė. Jautėsi negalįs elgtis kaip įpratęs.

- Ko tu toks susikaustęs, atsipalaiduok, – paragino Inga. – Kas nors negerai?

- Kad ne, viskas gerai.

- Na, duok bučkį.

Merginos paprastumas papirko. Kiek atsipalaidavęs, Liudas klausėsi jos kalbos. Žiūrėjo į ją, šypsojosi, pritariamai linkčiojo galvą, tačiau mintimis vis tiek buvo toli. Žvelgė į grakščius merginos judesius, figūrą ir pagalvojo, kad greitai ją pamylės. Ši mintis ramino ir teikė pasitikėjimo.

Į priimamąjį užėjo buhalterė ir paliko kažkokius popierius. Įtariai žvilgtelėjo į Liudą, pasisveikino.

- Aš čia neturiu su kuo bendrauti, – prisipažino Inga, kai buhalterė išėjo, – nėra daugiau mano amžiaus merginų.

Liudas paėmė jos ranką ir paglostė. Inga dėkingai pažvelgė ir paklausė:

- Ką veiksi šiandien?

- Nieko.

- Susitinkam?

- Gerai, po darbo, – vaikinas pajuto, kaip stipriau pradėjo plakti širdis. Jis vėl bus su ja!

- Jeigu tu baigsi darbą pirmas, palauk manęs „Rūtoje”, gerai?

- Sutarėm.

Gal ir gerai, galvojo Liudas, sugrįždamas į dirbtuves, kad ji mane nukels ant žemės. Šiandien man kažkas yra. Gal įsimylėjau? Na, turbūt, įsimylėjau. Juk ji man patinka. Kaip tokia gali nepatikti!

Žvilgtelėjęs į šalia dirbtuvių augančius beržus, krūtinėje pajuto lengvą šilumą. Vis dėlto būtų labai gerai nors trumpam atsiduoti užplūstančioms svajoms ir nukakti kažkur į praeitį, pamatyti ją savo akimis.

Išgirdo vėjo blaškomų beržų gausmą. Vaikinas jautė, kaip pašiurpo oda.

 * * *

Jauna porelė darbus baigė vienu metu ir susitiko įmonės teritorijoje. „Rūtoje”, kuklioje kavinaitėje, išgėrė kavos, suvalgė pyragaičių. Liudas pakvietė pas save į namus, pakeliui užsuko į parduotuvę, nupirko šokolado, sausainių, butelį šampano.

Mergina atrodė drąsesnė ir ėmėsi iniciatyvos. Užkaitė vandens, padengė staliuką ir užsidarė vonioje. Kai sugrįžo, paragino atidaryti šampaną, ištiesė taurę. Viskas lyg sapne. Liudas ją nurengė, glostė, bučiavo ir mėgavosi. Jam patiko vilkėti drabužius, kai mergina nuoga. Inga nesipriešino: tirpo, kaito, dejavo, judesiais ragino vaikiną nusirengti.

- Kiek daug tu turi knygų, – pasakė Inga, meilės seansui pasibaigus. – Visas perskaitei?

- Beveik. Kai kurias skaičiau po kelis kartus.

- Oho! – ji nužvelgė lentynas, po to atsikando šokolado, užsigėrė šampanu ir juokdamasi išėjo į koridorių.

„Ji po mano butą vaikšto nuoga”, – džiaugėsi vaikinas.

Prieš išeidami, dar ilgai bučiavosi ir vos vėl nepuolė nusirenginėti.

- Jau vėlu, mama sakys, kad valkiojuosi. Privalėsi kada nors ateiti į svečius pasirodyti.

- Gerai. Kada tik pasakysi.

- Kitą penktadienį, gerai?

- Gerai.

- Bus mano gimtadienis.

- O, sveikinu!

- Ačiū, – padėkojo Inga ir pasiteiravo, kada jo gimtadienis. – A, Vandenis… Užtat ir esi toks svajotojas. Stiprus charakteris.

- Nelabai tikiu, kad Zodiako ženklai ką nors reiškia.

- Reiškia.

Liudui iš galvos neišėjo mintis, kad jis esąs svajotojas. Dar kartą pamojęs merginai, neskubėdamas ėjo namo. Tačiau namai netraukė, nesijautė ir pavargęs.

Pasuko link bažnyčios. Už akmeninės tvoros rado suoliuką, prisėdo. Užsirūkė.

„Taip ir prabėgo diena, – galvojo jis. – Gyvenimas pasikeitė bent tuo, kad turiu merginą. Ji neleis išprotėti dėl tos praeities. Galiu drąsiai leistis svajoti, rytoj ji ateis ir kikenimais sugrąžins į šias dienas. Gaila, kad ši bažnyčia statyta gal tik prieš šimtą metų. Septynioliktame amžiuje čia stovėjo kita ir sudegė. Kas tuo metu dėjosi? Turbūt žmonės lakstė pirmyn ir atgal, nešiojo vandenį, gesino. O gal ir niekas negesino – padegė miestelį užėmę maskvėnai ir šildėsi.”

Rankomis parėmęs galvą, pabandė prisiminti sapną su arkliu ir vežimu. Gal taip galima nukeliauti į praeitį? Apsidairė, bažnyčios kieme jis buvo vienas. Čia ir saugu, ir ramu. Pašalinių nėra. Vėlu. Taip, arklys, kur gi tas arklys… Staiga išgirdo dardant vežimą. Pakėlė galvą, tačiau jokio vežimo nebuvo. Ir garsas dingo. Vėl patogiai įsitaisė, prisiminė… „Taip, štai tas vežimas, štai tas arklys, tik garso nėra. Va, štai ir garsas. Važiuoju…”

Arklys traukia sunkiai. Vargeta, mat. Kuinas. Bjaurybė. Galima pagalvoti, kad nėra pasaulyje kito arklio už jį nelaimingesnio. Pats nelaimingiausias arklys. Kuinas. Tinka nebent taikiniu subinei apspjaudyti. Tfu! Tfu! Ir dar kartą – tfu!

- Tįsk, kuine. Džiaukis, turi mano šniurkšlę ant subinės.

Ne kiekvienas arklys tokią turi. Didžiuokis, bjaurybe. Dvidešimties metų. Vaikščiojanti nelaimė. Reikės kur nors sustoti nakčiai, jeigu Dovydo nerasiu. Ir nebesuskaičiuoju, kelinta tai bus naktis šioje kelionėje. Su tokiu arkliu Smolensko tikrai nepasieksiu – tai seniai aišku. Ir kitą savaitę savo mylimiausios Katytės dar nepamatysiu. Kaip jai dabar? Maskvėnai apsupę visą miestą laiko, nepriteklius kenčia. Kaip, kažin, sūnus? Gerai sako, nesuk iš kelio dėl takelio, tai ne – būtinai turiu važiuoti per tas visokias suknistas slianovkas. Kelias čia, atsiprašant… Vien šūdai, lavonai, dvokas. Prisimenu, prieš kokį dvidešimt metų, gal daugiau, šiuo keliu daugybė mužikų keliaudavo. Pirmyn ir atgal. Klestintys ir gausūs kaimai stovėjo. Laukai dirbami. Žydų karčemos. Žmonės teisingesni. Sodybos gražios. Dabar vos atpažinti galima. Tikrai paklydau. Kur gi Dovydo kapas? Turėjo būti didelis akmuo, negalėjo į žemę sulįsti. Tikrai turi būti kažkur čia. Matyt, reikėjo anuo keliu sukti, šiek tiek šiauriau. Grįžti? Ne, pavažiuosiu dar šiek tiek, kol atsiremsiu į pelkes. Būtinai turiu Dovydą rasti. Na? Dar ne čia. Be reikalo nepasukau… O, kurva! Va jisai! Štai tas akmuo! Tu žiūrėk, nesuklydau, pataikiau į teisingą kelią. Atsitiktinai. Trrrr, kuine.

- Trrr, kuine. Stovėt. Džiaukis, atvažiavom.

Dabar pailsės senukas. Jėzau, Jėzau – neįmanoma atpažinti. Kelias ne toks, medžiai ne tie. Bet akmuo tikrai tas, su įlenkimu. Viešpatie. Kada aš čia paskutinį kartą buvau? Kaip man atrodė, kad toje pusėje turėjo būti pievelė? Tokia graži laukymė. Matyt, mužikas buvo įsikūręs. Gi arklius paleidom ganytis, žolė, velėna. Jėzau, Jėzau, nė kvapo. Nė pėdsako. Medžiai jau. Jauni dar, bet medžiai ten, miškas. Ne Dovydo akmuo – nepažinčiau. Kaip bėga laikas, kaip greitai jis keičia žemę ir žmogų. Aš jau nebe tas. Tada jaunas buvau. Jaunystė buvo. Tikras gyvenimas. Viešpatie Jėzau, kiek prisiminimų! Šventa vieta.

Atleisk man, Dovydai. Negalėjau anksčiau atvykti. Vos pažinti galima. Praeivis negalėtų atpažinti, kad čia kažkas ilsisi. Ne, netvarkysiu – taip bus saugiau tau, Dovydai.

- Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

Na, sveikas, brolau. Pamirštas tu čia. Mažai kas pravažiuoja. Guli sau vienas. Atsimeni Kazimierą? Kazį? Irgi guli jau. Pats laidojau, kaip ir tave. Gavo kažkuo per galvą. Pavargčiau visus vardinti, brolau. Galima sakyti, kad visi mūsų kartos kariai jau mirę. Vienas likau. Tave pirmąjį laidojom. Po to – Joną. Vėliau – Stanislovą Juodąjį, o po Pauliaus pasipylė vienas po kito: Jonas Mažasis, Mikalojus, Kristupas, Mykolas, Žemaitis, Jonas Didysis… Tu ilgiausiai kankinaisi. Iš mūsų tik tau mirtis buvo išganymas. Turėjai vilties gyventi iki paskutinio atodūsio. Iki galo. Gerbiu tave, Dovydai, ir visiems savo draugams apie tave taip pasakojau. Gyveno kartą šaunus kareivis, kuris, gelbėdamas kitus, buvo stipriai sužalotas, bet dar dvi dienas išgyveno. O buvo pačiame jėgų žydėjime. Tokių kaip tu jau nebeliko, Dovydai, brolau mano. Tylu. Jau tada reikėjo kažką daryti su tuo karu. Mūsų daug, bet ir maskvėnų nemažėja. Brolau, sunku man tai pasakyti, bet dabar tu guli jau maskvėnų žemėje. Ir nežinau, ar kada nors mes tave išvaduosim. Prašei tave palaidoti Lietuvoj – taip ir padarėme, o dabar ką – iš naujo perlaidoti? Taip ir iki Vilniaus nusikastum. Atsimeni, kaip sunku mums buvo kariauti? Jeigu tau nuo to lengviau, tai žinok, kad dabar nė kiek ne geriau. Viskas tik blogyn. Mūsų gal tiek pat, tačiau maskvėnų turbūt pagausėjo dešimteriopai. Mes juos skinam saujom, o jie vis eina ir eina, ir galo jiems nematyti. Visur taip užspaudė, kad ir cyptelti be jų nebegalima. Ir kaip jie eina! Mūrai! O žiaurumas – dar baisesnis už mūsų. Šėtonas tokio neturi. Visus išskerdžia, o ko ne – išvaro. Tuščios dabar šitos žemės. Kur kaimai stovėjo – dabar medelynai. Ir aukšti jau. Va, kokios pušelės. Ir eglės. Ir beržai.

- Atleisk, man, Dovydai, brolau.

Ir miškas klausosi – taip tylu. Aš išpildžiau tavo prašymą, Dovydai, perdaviau taviškiams paskutinius tavo žodžius. Kad būtum matęs, kaip apraudojo. Ir motina, ir seserys, ir brolis – toks panašus į tave. Negalėjau ilgai ten išbūti – pabėgau. Kaltas esu, kad tave Dievas išsirinko, ne mane. Už ką tave? Tu juk geresnis už mane buvai. Ir karys, ir gaspadorius, ir Dievą mylėjai stipriau. Gal todėl ir atgulei, kad buvai geresnis. Vidutiniokai išgyvena. Prisitaikėliai, kaip aš, tokie šunsnukiai. Su tavim prabėgo pačios geriausios mano dienos, Dovydai. Mano aukso amžius. Dar daug ko nežinojau, dar daug ko nesupratau. Karas tebuvo žaidimas. Ir dabar dar nedaug suprantu, nors jau senas esu. O kad senas, vadinasi, daug matęs. Audringas po to buvo mano gyvenimas, brolau, visko neišpasakosi. Kuinas…

- Nešik tu, kuine. Čia – šventa vieta. Čia ne vieta šikti. Durnius.

Sunkus tas gyvenimas, Dovydai. Kartais atrodo, kad geriau jau būčiau miręs. Tu klausi, ko aš dabar verkšlenu? Matyt, paskutinioji diena ateina. Bet sava mirtimi nemirsiu. Su ginklu rankoje. Ilgai vyks mano teismas pas Dievą. Daug laiko reikės mano nuodėmėms išklausyti. Būsi mano liudininkas, a, Dovydai? Turbūt ten, danguje, irgi mergas tvirkini? Kaip tą geltonpūkę, prisimeni? Tyla čia pas tave. Ramu. Gera. Čia, kur tu guli – Lietuva. Ten, kur arklys pašiko – jau Maskovija. Kad ir kas bebūtų, tu žinok, kad esi Lietuvoje. Kol aš gyvas, nes tik aš žinau, kur tu esi. Neliks manęs – neliks ir tavęs. Vien tik dulkės. Tik tai, kas iš tiesų ir esame. Žemė šilta. Ir lengva – smėliukas. Giliai kasėme. Žemaitis visą dieną nė žodžio nepratarė. Tavo, brolau, mirtis mus pakirto. Galėjome lažintis, kad tu niekada nežūsi. Karas – didelė neteisybė, tik tada šito nesupratom. Temsta. Kur reikės nakvoti? Gal pavažiuosiu arčiau pelkės, ten turėtų būti nors kažkokia laukymė šitam kuinui pasiganyti. Ir vandens gal bus neužnuodyto, be lavonų. Dovydai, Dovydėli, nepyk, turiu važiuoti. Man dar gyventi tenka… Nors nenoriu visai. Žmonos jau nebeturiu – numirė, sūnų, dar mažą, irgi palaidojau. Va, pas Katytę į Smolenską važiuoju. Šliaužiu su šituo kuinu. Tu nežinai, kad dabar turiu moterį Smolenske. Viena ten su vaiku, kuris jau turėtų būti visas bernas, aštuoniolikos metų. Tik jeigu jie Smolenske liko, nežinau, ar juos dar rasiu. Bloga nuojauta mane kamuoja, brolau. Nesusiklostė man gyvenimas, brolau. Mažai nuo tavęs skiriuosi. Mano dvasia jau seniai mirusi. Kūnas laikosi. Mirsiu greitai. Nebedaug man liko. Atsisveikinti užsukau, Dovydai. O kas gi čia? Kryželis! Tikrai, medinis kryželis, toks mažytis! Senučiukas jau. Mes jo nepalikome. Matyt, kažkuris iš mūsų čia viešėjo. Matai, kažkuris brolelis irgi tave aplankė. Gal Steponas? O gal Jonušas, tas bepirštis? Matai, kaip gerai, kad tave lanko. Manęs nebus kam lankyti. Beveik netikiu, kad dar pasimatysim. Gulėk ramiai per amžius, kad ir kieno šita žemė būtų. Dabar čia bus Maskovija, brolau. Bet tu nebijok, niekas nežino, kad tu čia guli. Maskvėnai su lavonais nekariauja. Kol kas. Kai gyvus išskers, tada imsis mirusiųjų. Tu jau nieko negali, bet aš dar kelis už tave nukalsiu. Už tave, brolau. Kol mirsiu – ne vieną anapus nusivesiu. Tikrai mirsiu, bet su ginklu rankoje. O kas man beliko?

- Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, amen.

Temsta. Tik lietaus man betrūko. Gal nelis? Važiuojam, kuine, arčiau pelkės, ten galėsi atsigerti, nors tu to visai nevertas. Še, dar vieną šniurkšlę. Tik neprunkšk man čia. Išdidus, mat.

- Tįsk, nesidairyk.

Va, dabar atpažįstu. Perkasa, kad geriau galima būtų nusileisti prie pelkės pakraščio. Rūkas. Gerai, niekas nematys, tik šalčiau bus. Važiuok tik, tįsk, tįsk, kuine.

- No, bjaurybe.

Tada, prieš daug daug metų, stovyklavome čia. Taip, va čia. Irgi viskas pasikeitė. Tų krūmų tada tikrai nebuvo. Tylu. Tik miškas. Na, kuine, eik prie vandens, atrodo, jis švarus. Be lavonų. Stebuklas, tokia graži vieta, o karo visai nepaliesta. Kažkieno šienauta, senokai jau. Gal kur netoli mužikas liko. Kurioj pusėj – pelkėse? Senu lietuvišku papročiu. Pelkynuose visada galima pasislėpti. Pelkes žinoti reikia, daug po jas vaikščioti – jos naujokų nemėgsta. Daug kantrybės reikia. Kiekvieną kupstą iščiupinėti. Miegosiu štai čia. Vežimą pastatysiu taip, o kuinas… irgi čia. Žiūri į mane, durnius. Vanduo su kvapeliu, a? Žiūrėk, kuine, vanduo pats skaidriausias, tokio niekur tau nerasiu. Ir žolės galėsi pašliumšti, iššikai viską. Taip, taip, tau sakau. Žiūri. A, iškinkyti? Gerai, vis tiek reikės. Bet ir užsispyręs kuinas. Kaip mažas vaikas, su pageidavimais.

- O jeigu būčiau sugalvojęs čia nestoti? Būtum tįsęs toliau kaip didelis.

Kažin, ar kas gyvena tose pelkėse? Pėdsakų nematyti. Bet visai įmanoma. Mane gal jau seniai pastebėjo. Žiūri iš kur nors, vertina. Nė nemėginkit. Aš ginkluotas ir sumanus. Mat senas kareivis. Pasivaikščiosiu. Jau tamsu – kur giliau. Pasirodykit, jeigu kas mane stebit. Brūzgynai, neįmanoma tyliai būti. Va, ten – geriau… Kiek šakų… Štai. Vežimą matau, o kuinas manęs visai nepasigedo. Nemyli manęs. Jam nerūpi, kur aš ir ką veikiu. Pastebės priešą, neišsiduos, kad tik aš nepastebėčiau, kad tik kas mane nugalabytų, tada pasibaigtų jo kankynė. Nelinksma jam su manimi. Ir nesvarbu, kad man jis irgi nerūpi. Kaip tylu… Vienas ašai čia. Miegot, kareivi. Keltis reikės su saule.

- Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, amen.

Ech, Dovydai. Beprasmis mano gyvenimas. Mirtis ateina, o nieko nenuveikiau. Nuveiksiu tik savo mirtimi, nusivesdamas į pragarą nors kelis maskvėnus. Kuo daugiau maskvėnų. Netempsiu ilgai – jų aplink pilna. Ech, šonai, kaulai skauda. Širdis bumpsi su skausmeliu. Kaip pavargau! Jeigu būčiau tada žuvęs – gulėčiau po tuo akmeniu ir niekas nerūpėtų. Kodėl aš gyvenau? Karas vis tiek pralaimėtas. Vadinasi, be reikalo mes plakėmės, Dovydai… Be reikalo žudėm tuos maskvėnus ir perniek mūsų gretos retėjo. Be reikalo… Niekas nuo to nepasikeitė, niekas… Niekas ir nepasikeis… Niekas nepasikeis…

Liudas pabudo nuo šalčio. Dairėsi arklio, kuris turėjo būti už kelių žingsnių, vežimo, kuris turėjo stovėti visai čia pat, bet nieko nebuvo. Tik tas pats bažnyčios kiemas. Atsistojo, apsidairė, pasirąžė. Sužvarbo.

„Matyt, užmigau”, – pagalvojo, pamatęs ant žemės nukritusią nebaigtą rūkyti cigaretę. Laikrodis rodė, jog prakiurksojo beveik dvidešimt minučių. Tačiau tai tikrai nebuvo paprastas miegas. Užmigęs būtų nukritęs. Apsvaigęs, bet neužmigęs, kaip koks lunatikas. Visą kūną krėtė drebulys, todėl prisidegė naują cigaretę. Vis šiokia tokia šiluma.

O juk šitą sapną gerai prisimena! Lyg ne sapnas būtų. „Kas tas Dovydas?”, – klausė savęs, ir juto, kad tas žmogus kažkuo pažįstamas. Net bruožus galėtų nupasakoti. Tai neįmanoma, juk skiria keli šimtmečiai, bet artumo jausmas tikrai buvo. Jis regi praeitį!

Pamankštinęs kojas, sparčiu žingsniu patraukė namo, nusiprausė ir prieš miegą išgėrė dar vieną taurę šampano. Miegojo kietai, lyg kareivis po mūšio.