Gimiau 1967 metais Gargžduose, augau žurnalisto Leono Daugėlos (1947-2014) ir fotoateljė fotografės Irenos Daugėlienės šeimoje. Mokiausi Matuizų aštuonmetėje, Varėnos II vidurinėje, Klaipėdos XIV vidurinėje mokyklose.

1986 m. baigiau Klaipėdos politechnikumą, įgijęs “automobilių remonto ir techninio aptarnavimo” specialybę. Paauglystėje (1981 m.) suspėjau paragauti proletaro duonos Klaipėdos taros gamykloje “Progresas” – už uždirbtus pinigus nupirkau mamai skalbimo mašiną, berods “Viatka”.

Praktikos politechnikume metu 1985 m. pusmetį dirbau Klaipėdos prekybos uoste (tada pavadintame kažkurio TSKP suvažiavimo vardu) niekam nereikalingo sunkvežimio vairuotoju. Darbas buvo nuostabus, vairavau egzotinį ir jau tuomet antikvarinį GAZ-52. Būtent dirbdamas uoste parašiau “Diviziją”, kuri pataisyta ir papildyta dienos šviesą išvydo tik 2003-siais.

Kaip ir visi tuometiniai normalūs vyrai, dvejus metus (1986-88) atidaviau tarnybai Tarybinėje Armijoje. Po apmokymų Vyborge, netoli Suomijos, tarnavau Šiaurės laivyno aviacijoje (ačiū Dievui – dvejus metus, nes laivyne tuomet tarnaudavo trejus). Buvo graudu, baisu ir didinga – kada nors apie tai parašysiu kurioje nors knygoje.

Grįžęs namo Klaipėdos Autobusų stotyje pirmą kartą pamačiau laisvai plevesuojančią Trispalvę ir stalelį, už kurio sėdėję žmonės rinko parašus išvesti lauk Tarybinę Armiją, kurios uniformą tuomet dėvėjau. Stebėjausi, kodėl niekas (milicija, saugumas) tokių entuziastų neišvaiko. Netrukus televizijos ekrane stebėjau Aukščiausios Tarybos sesiją, kurioje Trispalvė įteisinta kaip valstybinė vėliava, bet herbas paliktas tarybinis, nes tūlas Justas Paleckis iš tribūnos aiškino, kad į Nepriklausomybę geriau eiti step-by-step, o ne šuoliais.

Nors norėjau studijuoti istoriją, 1989 m. įstojau į Žurnalistikos institutą Vilniaus Valstybiniame Universitete (dabar ji įstaiga be žodžio “valstybiniame”). Nugalėjo praktiniai sumetimai – iš žurnalistikos studentui buvo lengviau išgyventi, nei iš istorijos. Bendradarbiavau “Politikoje” (buvo toks šaunus žurnalas), improvizuoto konkurso keliu gavau “Respublikos” dienraščio stipendiją (tai buvo laikai, kai “Respublikai” dar buvo įdomus žurnalistų išsimokslinimas). Šiame dienraštyje dirbau 1991-93 ir 1998-2000 metais.

1993 m. įkūriau kompaniją “Zadora” (pardaviau 2004 m.), 2003 m. – “Viešųjų ryšių idėjas” (pardaviau 2007 m.).

1998-2000 m. dirbau, be kita ko, Naujosios sąjungos (socialliberalai) Informacinio centro vadovu, vėliau šiame “centre” dirbau iki 2003-jų. Apie tai turiu parašęs romaną tiesmukišku pavadinimu “Politinis romanas”. Kada nors išleisiu.

Nuo 2012 metų, su pertraukomis, gyvenu Jungtinėje Karalystėje. Gyvenau Bostone (Linkolnšyro grafystė), Londone, Gravesende, Dabar – Stroode prie pat Ročesterio.

Per dvi santuokas turiu tris dukras – Viktoriją (1995 m.), Austėją (g. 2007) ir Rugilę (g. 2009), taip pat sūnų Paulių (g. 1998). Nuostabūs vaikai! Labai gaila, kad negaliu jiems skirti daug dėmesio, tiek, kiek derėtų tėčiui. Tik Austėja ir Rugilė nuo pat gimimo iki 2-3 metukų išaugo, galima sakyti, “ant mano rankų”.