• 2009 Kovas 17

Atsitiktinis žvilgsnis į kalendorių: kovo 17 d. (1938 m.) Lenkijos vyriausybė įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą, reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius.

Žvelgiant teoriškai, abi šalys atsidūrė ant karo slenksčio. Nepripažindama demarkacinės linijos valstybine siena ir atsisakydama nuo diplomatinių santykių, Lietuva reiškė pretenzijas į Lenkijos valdytą Vilniaus kraštą. Kadangi Tautų Sąjunga Vilniaus klausimą buvo išsprendusi Lenkijos naudai, tai buvo gana nemandagus Lietuvos elgesys. Kur matyta – viena šalis turi kitai šaliai teritorinių pretenzijų ir to net neslepia. Anksčiau ar vėliau tai turėjo baigtis arba karu, arba Lietuvos nuolaida, nes Lenkija, tuomet auginusi didžiavalstybines ambicijas, nusileisti neketino ir negalėjo.

Ar būtų kilęs karas? Spėlioti galima daug, bet manau, kad į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai. Visų pirma, Lenkija nebuvo karui pasiruošusi. Ultimatumas išėjo į pasaulį techniškai neparuoštoje dirvoje, jį lydėjo tik antilietuviška isterija bei propaganda eilinį kartą susišaudžius pasieniečiams. Kariuomenė nebuvo sutelkta ir permesta arčiau Lietuvos – tam būtų reikėję ne mažiau mėnesio. Per tiek laiko galėjo daug kas pasikeisti.

Antra, prieš Lenkijos ekspansiją griežtai pasisakė Sovietai. Stalinas galbūt blefavo, bet Maskva aiškiai leido suprasti lenkams, kieno pusę ji palaikytų. Sovietų vadovui nereikėjo lokalinio karo tarp dviejų mažų valstybių – jam reikėjo karo, galinčio sukelti pasaulinį gaisrą.

Likęs pasaulis Lietuvai buvo abejingas. Na, vokiečiai tikrai būtų pasinaudoję proga okupuoti Klaipėdos kraštą.

Nė kiek neabejoju, kad griežtesnis ultimatumo tekstas būtų atmestas. Lietuvoje vyravo labai negatyvus Lenkijos vertinimas, todėl viešas bandymas pažeminti Lietuvą būtų sukurstęs daug aistrų „buržuaziniame Kaune”. Todėl karui nepasiruošę lenkai ultimatume apsiribojo tik „nekaltu” reikalavimu užmegzti diplomatinius santykius.

Karo svoris, žinoma, buvo Lenkijos pusėje. Tačiau nei Lenkijos, nei juolab Lietuvos karinė ir politinė vadovybė nesuprato pasikeitusių karo strategijos ir taktikos realijų. Abi valstybės, žvelgiant iš esmės, turėjo kiek modernizuotas Pirmojo pasaulinio karo laikų armijas. Nėra didelė bėda, kad armijos nebuvo motorizuotos. Ir Vermachtas į Sovietus įsiveržė pėsčiomis, ilgomis arklių vežimų kolonomis. Šarvuočiuose ar automobiliuose automatais ginkluoti vokiečių kareiviai sėdėjo nebent prastuose sovietiniuose filmuose. Realiai jie buvo ginkluoti praėjusio šimtmečio modelio „Mauser” tipo šautuvais ir žygiavo kolonose, nuosavomis kojomis. Tačiau vokiečių (ir sovietų) kariuomenės turėjo lemiamą pranašumą – tankų divizijas.

Apie tankų divizijas lenkų ir lietuvių kariuomenėse buvo nebent pasvajojama. Todėl galima įsivaizduoti, kaip būtų atrodęs „lenkų-lietuvių karas 1938 m.”: per pusantro mėnesio Lenkija būtų sutelkusi iki 400 tūkst. lauko kariuomenę, kuriai kelią būtų pastojusi maždaug 140 tūkst. lietuvių armija ir nesuskaičiuojamas skaičius savanorių, vyrų ir moterų. Mūšio laukas būtų ištisas lavonų kilimas, virš kurio nuolat vyktų aršus ir ypač atkaklus susišaudymas kulkosvaidžiais. Minų laukai, vielų eilės, apkasai, ugniavietės. Kitoks karas be tankų divizijų buvo neįmanomas iš principo.

Lenkija būtų nugalėjusi (tikriausiai), bet smarkiai susigadinusi reputaciją. Kažin, ar po metų britai su prancūzais būtų galėję tokiai agresyviai Lenkijai suteikti garantijas. Viešoji opinija po Miuncheno sandėrio demokratinių šalių vyriausybėms buvo labai nepalanki. Tikriausiai Lenkija būtų palikta Hitlerio valiai – vadinasi, prasidėjus lenkų-vokiečių karui, pasaulinis karas nebūtų kilęs. Tai neįėjo į Stalino planus.

Kovo 19 d. Lietuva priėmė ultimatumą. Maskva galėjo lengviau atsikvėpti.

Kategorija: Dienoraštis | Tags: ,
Galite sekti naujienas RSS 2.0 pagalba.

7 Komentarų

  1. 1
    rupintojelis 
    2009 Kovas 18

    Smetona bailys, būtų pabėgęs per Lieponos upelį, kariuomenė išbėgiojusi, o Lietuva tapusi atskira Lenkijos vaivadija.

  2. 2
    ivs 
    2009 Kovas 18

    mane veza alternatyvios istorijos:)

  3. to rūpintojėlis:
    Jūsų žiniai, 1940 m. priešintis sovietų invazijai ragino ne kas kitas, o Smetona. Tik mūsų ministeriai tuo metu buvo, atsiprašant, minkštakiaušiai.

  4. 4
    abrozdelis 
    2009 Kovas 19

    bet pabego tai Smetona…

  5. 5
    R.P. 
    2009 Kovas 20

    Smetona nepanorejo buti paskerdziamas kaip kiaule, gaves kazkada pinigus is tarybines ambasados zinojo, kad jo tikrai nebus pasigaileta. Todel ir agitavo priesintis, sutinku, kad musu karininkija ir politikai ta kritine diena pasirode labai prastai isdure visus kaip vaikus. As manau gerai Smetona padare, kad pabego nes bent taip parode, kad ivykdytas valstybinis perversmas, tiksliau okupacija.

  6. 6
    general 
    2009 Kovas 22

    Geriau pasvarstykite, kiek aukų būtų atnešęs toks karas. Iškart praeis noras kariauti.

  7. Tik pasvarsčiau, ar toks karas buvo įmanomas.

Parašykite komentarą