• 2008 Lapkritis 23

Štai Landsbergis barzdotas ir mąslus
Ilgai gyveno su visais kartu
Kaip bet kuris sovietinis žmogus,
Kentėjęs socialistinius vargus.

Netapo jis vedliu tautos visos
Nors ir labai to troško, siekė,
Gyveno tarsi už aukštos tvoros,
Atskyrusios į dvi dalis tautiečius.

Viena dalis vadinta patriotais,
Kita – vien priešais, agentais Maskvos,
Vietoj asmenybių apsistatęs idijotais
Jis taip ir nepakilo iš savos balos.

Arba – Brazauskas, plačių pečių,
Stiprus, žandų sveikai raudonų,
Buvęs komunistas iki panagių,
Artojas statybinių dirvonų.

Tarybinis inteligentas,
Iškilęs partijoj lig aukštumų
Tapo pačios sistemos dirigentu,
Pirmuoju sekretoriumi visų.

Nusprendė partiją atskirti nuo Maskvos

Nesidrovėjo net vicepremjero posto,
Ir tapo prezidentu Lietuvos,
Nes niekas nemokėjo prieš jį lošti.

Abu šie vyrai ženklina epochą,
Jos iškovojimus, praradimus,
Maži tautos mažos vadovai,
Išvagoję prisiminimus.

Trečioji figūra – Adamkus,
Keistai teisėtas prezidentas,
Jaunystėj „mušęs” rusų tankus,
Vėliau – JAV ekologų dirigentas.

Šlepetes laikęs Šiauliuose,
Įtiko klanams, tapo atsvara
Prieš post-brazauskinį Paulauską,
Kad į Atlanto pusę žvelgtų Lietuva.

Prezidentas, pripažinkim, jis nekoks,
Vis dūsauja ir pamokslauja,
Daug svarbiau, kad nedaro jis žalos,
Nei dirba šaliai ką nors nauja.

Adamkus įveikė Paulauską,
Kuriam nelemta prezidentu būt,
Prezidentūrą lyg ledais sukaustė,
Neleido ten gražuoliui žūt.

Buvęs prokuroras – chuliganas,
Jis toks išliko iki šių dienų,
Lyderiu tautos netapęs,
Geriau jis būtų tapęs lyderiu teismų.

Politika ne prokurorams sutverta,
Joje taisyklės nuolat kunkuliuoja,
Dėl to ir partija soclibų pasmerkta,
Nebūt rinkimuose pirmaja.

Paulauskas vieniškas, kaip ir Adamkus,
O to negali būt – komandos reik,
Geriau draugų darbščių šalia subūrus,
Negu vienam per visus darbus eit.

O štai sovietinis lakūnas,
Apsitapšnojęs lig ausų,
Vyras nekvailas, gal net pirmūnas,
Bet nenusileidžia iš už debesų.

Rolandas Paksas skraido kilpomis mirties:
Čia jis meras, čia premjeras, prezidentas -
Viražas, posūkis, suktukas – vėl jis nieks,
Aklavietė, ir jokio varianto.

Jis jaunas, ambicingas, jis nepasiduos,
Kovos toliau, nerasdamas ko veikti
Tikėsis Strasbūro teisingo, rusams atsiduos,
Darys bet ką, kad tik visus įveiktų.

Laimėti rinkimus jam lengva,
Lyg uždirbti milijoną litų,
Bet išlaikyti visko nėra lemta -
Lakūnas tam ir skraido, kad nukristų.

Kategorija: Poezija
Galite sekti naujienas RSS 2.0 pagalba.
Parašykite komentarą