• 2015 Rugpjūtis 10

Praėjusią savaitę Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė ilgai lauktą, šokiruojančia reklama žiūrovus pasitikusią, prieštaringai vertinamą premjerą – šokio spektaklį „Divizija“. Spektaklyje, paremtame Arūno Daugėlos to paties pavadinimo romano motyvais, vaizduojama 7-8 dešimtmečių Klaipėda ir joje egzistavęs pogrindis.

Pagrindiniai personažai Vaidas (Aurelijus Liškauskas), Gintas (Simonas Laukaitis), Jola (Aušra Krasauskaitė) ir kiti, susidurdami su prostitucija, antikomunistine veikla bei KGB vykdytais stebėjimo, tardymo ir naikinimo metodais, atskleidžia to meto sovietinę realybę.

Pogrindžio peripetijomis ir kriminaliniais įvykiais persisunkusį kūrinį choreografas Aurelijus Liškauskas, režisierius Ramūnas Kaubrys, dailininkė Iveta Ciparytė ir libreto autorė Jovita Navickaitė perteikia, pasitelkę įvairialypę šokio kalbą, įspūdingą muzikinį foną bei minimalistinę scenografiją.

Spektaklio kūrėjai nesistengė detaliai atvaizduoti romano įvykių bei paties sovietmečio realijų. Tragedijomis ir erotika prisodrintas „Divizijos“ siužetas atspindėjo pakankamai universalų didmiesčio pogrindžio vaizdą. Tiesa, romano siužetinę liniją čia paryškino ir nacionalinė bei sovietinė simbolika (milicininkų aprangos elementai, Lietuvos vėliava).

Dokumentiniu stiliumi parašytas, tikrais įvykiais paremtas A. Daugėlos romanas labiau pabrėžė įvykius, o ne charakterių raidą. Tai pastebima ir klaipėdiečių spektaklyje, kai šokėjams teko užduotis pakankamai paviršutiniškiems personažams įkvėpti gyvybės. Tad ir charakterių įtaigą lėmė ne tiek technika, kiek atlikėjų charizma.

Pavyzdžiui, Larisa (Ana Buchovskaja-Zamulskienė), kuri knygoje vaizduojama kaip sena ir niurzganti sutenerė, spektaklyje virto nepriklausoma vyrus valdančia furija, kurios erotizmas užgožė likusias viešnamio mergužėles. Tuo tarpu Jola, Vaido meilužė prostitutė ir jo bendrininkė, labiau priminė maištaujančią paauglę negu būsimą viešnamio „mamą“.

Kai kurie personažai spektaklyje atliko simbolinius vaidmenis. Roko Spalinsko ir Dariaus Berulio KGB agentai priminė viską matančias ir girdinčias dvasias, o psichiatrinės ligoninės seselės – isteriškai besijuokiančius beveidžius manekenus. Istorijos epicentre besisukančios prostitutės, nors ir ryškios, galėjo būti dar žaismingesnės.

Spektaklio choreografas A.Liškauskas į „Diviziją“ sudėjo įvairių šokio stilių. Be klasikinio, šiuolaikinio ar net ukrainiečių tautinių šokių elementų, pasipriešinimo ir kovos atmosferai kurti buvo pasitelkti aikido judesiai.

Skirtinguose spektaklio epizoduose taikliai panaudoti ir kai kurių judesių kombinacijų pasikartojimai. Jais choreografas plėtoja personažų vidinę dramą, perteikia nykstančio žmogiškumo, sovietinės visuomenės žlugdansčio poveikio individui temas.

Ypač tragiška – Ginto choreografinė kompozicija, kurios atkartojimas skirtingose scenose atspindėjo naivaus idealisto, Lietuvos istorija besidominčio jaunuolio virsmą gydytojo išprievartautu bei sveiką protą psichiatrinėje ligoninėje prarandančiu personažu. Kartojami judesiai, šokėjo charizma puikiai atskleidė Ginto tragizmą, kurio kiek pritrūko pagrindiniam Vaido personažui.

Tiesa, vietomis choreografija atrodė formali. Orgijų scenose norėjosi daugiau gaivališkos aistros, papildomos aistros, aštresnio prieskonio. Suprantama, Lietuvoje publika konservatyvi, tad bendras jaudulys ar baimė šokiruoti galėjo riboti kūrėjų fantaziją.

Spektaklio atmosferai kurti naudojamas ryškus apšvietimas bei itin minimalistiška, konceptuali scenografija. Kituose teatro pastatymuose (I. Kalmano operetėje „Misteris X“ ar šokio spektaklyje „Altorių šešėly) tai buvo privalumas. Šiuo atveju minimalizmas kontrastavo su gyvybinga, daugiaplane muzika.

Tokie scenovaizdžio elementai kaip žibintai, nuožulni scenos grindų plokštuma (ant kurios statomi, pavyzdžiui, sovietinių personažų antkapiai), kabantis baro stalas bei lateksinės žmogaus figūros formos bokso kriaušės kūrė veiksmo vietų aliuziją, bet nebuvo pakankami – tarkime, sporto klubo, viešnamio aplinka ir kitos erdvės prašyte prašėsi vaizdo projekcijų. Kai energingas ir dramatiškas šokių kompozicijas pakeičia subtilesni simboliniai intarpai, jų dramatizmą pabrėžtų bent minimalūs fone projektuojami judantys vaizdiniai.

Tuo metu šokėjų kostiumai puikiai pabrėžė spektaklio vaizdinę dramaturgiją. Pilki lietpalčiai, milicijos bei stiuardesių kostiumai atspindėjo sovietinį blankumą, niūrumą ir tam tikrą misticizmą. Milicijos bei KGB agentų uniformos taip pat paryškino represijomis kuriamą įtaką civiliams. Raudonais triko aprengtos prostitutės virto naktinėmis gatvės furijomis, į orgijas įtraukiančiomis bet kurią malonumams neabejingą auką.

Galiausiai, būtent muzika tapo šokio spektaklio centru – jo privalumu ir kartu trūkumu. Efektingas ir kruopščiai A.Liškausko parinktas takelis, kuriame galima išgirsti ukrainiečių grupės „Dakha Brakha“, Jacques‘o Brel‘io prancūziškos retro muzikos bei šiuolaikinio pogrindžio ritmų, suteikė „Divizijai“ tokių spalvų, kokių net ir pats įmantriausias apšvietimas ar kostiumai negalėtų sukurti. Būtent muzika čia tapo tokiu reikalingu kontekstu abstrakčiam spektaklio siužetui, nors kai kuriuose epizoduose muzikos gyvybingumas užgoždavo choreografiją.

„Divizijos“ premjera buvo sutikta gausiais publikos aplodismentais. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras darkart išlošė pasirinkdamas rizikingą temą bei literatūros kūrinį (pradžią padarė šokio spektaklis „Altorių šešėly“). Spektaklis ne tik suteikė A.Daugėlos romanui puikią ir būtiną reklamą, bet ir įrodė, jog šokio kalba galima įdomiai perteikti bet kurio žanro literatūrą.

Justina Kiuršinaitė

kultura.lrytas.lt

2015.08.10

Galite sekti naujienas RSS 2.0 pagalba.
Parašykite komentarą