• 2014 Kovas 8

Šitas straipsnis (http://www.lrytas.lt/komentarai/kodel-lietuva-pralaimi-informacini-kara-201403061350.htm#.Uxtt-z9_vWE) – vienas pačių didžiausių Romo Sadausko Kvietkevičiaus liapsusų. Iš visų jėgų stengiuosi nerašyti, bet ir šįkart nesusilaikiau.

Nerašau aš ne todėl, kaip kažkas sakė „Facebooke“, kad bijočiau, ir ne todėl, kad būčiau susireikšminęs, o todėl, kad tebeturiu interesų konfliktą. Jau 14 metų, kaip dirbu politinių viešųjų ryšių srityje, todėl, kas visiškai suprantama, pirma – negaliu būti objektyvus, ir antra – kai ką, kas irgi visiškai natūralu, žinau geriau nei reikia. Klientų paslaptis turiu saugoti lygiai taip, kaip tai daro advokatai. Šiuo metu jokio kliento neturiu, bet nusistačiau senaties terminą – palaukti iki šiųmetinių rinkimų. Nuo birželio, jeigu būsiu sveikas gyvas, galėsiu laisvai reikštis. O kol kas – tik išimtinais atvejais.

Šitas atvejis kaip tik toks. Turiu minty Romo liapsusą. O liapsusas yra tokia autoriaus mintis: žiūrėti rusišką filmą „Po pirties“ yra tas pat, kaip padėti gėlių ant stalinisto kapo. Ir tai po to, kai gerai žinome, jog ideologizuotos tarybinės kino studijos atsisakė šį filmą statyti – todėl buvo įformintas (oficialiai – užsakytas) per televizijos kanalą. Filme sočiai pasišaipoma iš sovietinės tikrovės: vienodų miestų, namų, baldų, pripažįstama, kad be kyšių baldų gauti neįmanoma ir t.t. Stalino laikais visi filmo statytojai būtų sušaudyti arba sutrinti į lagerių dulkes. Be ne, Romui šis filmas – stalinistinis, vertas gėlių ant stalinisto kapo. Ir net ne bet kokio stalinisto, o to, kuris trėmė.

Persistengta? Nemanau. Įtariu, kad didžiausias ir esminis filmo „Po pirties“ trūkumas, Romo akimis, yra tas, kad filmas rusiškas. Jeigu filmas būtų pastatytas bet kur kitur, gal išskyrus Baltarusiją, nebūtų užkliuvęs.

Galima būtų ties tuo ir baigti straipsnio recenziją. Bet gaila rusofobijos kaip reiškinio, kaip lietuviško fenomeno. Pati savaime rusofobija man nėra svetima, ją suprantu ir priimu. Įvertinus Lietuvos istoriją, ji galėtų būti išskirtiniu lietuvių bruožu, savotišku tautiniu identitetu. Bent iki tol, kol Rusija netaps normalia demokratine valstybe. Vienas garsus istorikas net visą Lietuvos istoriją periodizavo pagal šalies santykį su Rusija.

Tačiau tokia rusofobija yra pornografija. Romo straipsniai skirti skaitančiajai auditorijai, kuri turi imunitetą propagandai ir gerai viską suvokia bei orientuojasi. Paskaitę tokius šiuolaikinės lietuviškos rusofobijos klasikus, jie numoja ranka į visą rusofobiją, palydėdami piršto pasukiojimais ties smilkiniu.

Panašiai virkavo ir kitas atseit rusofobas, tokių labai daug, pareiškęs, kad Lietuva galutinai išsivaduos iš Tarybų Sąjungos tada, kai nuvers Žaliojo tilto balvonus. Kažkodėl tie balvonai nesutrukdė per tiltą ėjusiam „Baltijos keliui“ dar egzistuojant sovietų armijai, kaip daug rimtesnis balvonas Lukiškių aikštėje nesutrukdė kilti Sąjūdžiui, bet ne – „išsivaduosime tada, kai neliks stabų“. Suprask, tebesame Tarybų Sąjungos sudėtyje. Ar galima tai skaityti rimtai? Kažkokios sapalionės, kurios, beje, pila vandenį ant Kremliaus propagandos malūno, nes rusofobiją parodo kaip antirusišką ekstremistinį reiškinį. Ir labai kvailą reiškinį.

Galite sekti naujienas RSS 2.0 pagalba.
Parašykite komentarą