• 2013 Spalis 27

Lakštingala negali nečiulbėti, o Artūras Paulauskas negali nekandidatuoti į Lietuvos Prezidento postą. Visą savo politinio gyvenimo laiką jis tik ir svajoja, tikriausiai miega ir sapnuoja save Prezidento rūmų šeimininku. Pagal tai renkasi draugus, pagal tai imasi darbų. Visos A.Paulausko mintys buvo, yra ir bus skirtos siekiui tapti Prezidentu.

Draugų jis neturi, nes Prezidentas – visų. Prezidentas neturi draugų. Be to, paskui kiekvieną draugą ar bendražygį velkasi „uodegos“, kiekvienas artimoje aplinkoje atsidūręs žmogus yra su savo istorija, kuri gali būti panaudota priešų. Todėl net ištikimi šunyčiai buvo be gailesčio nuspardyti nuo kelio link rūmų Daukanto aikštėje. Naujoji sąjunga (socialliberalai) žlugo pirmiausia todėl, kad jos vadovui ji buvo tik įrankis gyvenimo tikslui siekti. Kai tas įrankis atšipo – išmetė. Šiandien Seime yra dešimt buvusių socialliberalų ir jie vieni aktyviausiųjų.

Iš principo gerai, kai žmogus žino, ko nori. Nieko nėra blogiau už politiką, kuris nežino, ko nori, kuriam tai turi pasakyti konsultantai. Įsivaizduokite, tokių politikų, kuriems pavaldiniai suformuluoja jų siekius – apstu. Tačiau A.Paulausko bėda yra ta, kad jam Prezidento postas yra lyg žaisliukas mažam vaikui. Jo tikslas – gauti žaisliuką, bet ką su juo reikėtų daryti, jis nežino arba bent niekada nėra pasakęs.

Kadaise, LTSR laikais, būdamas rajono prokuroru, jis chuliganiškai kėlė bylas visiems iš eilės vietiniams vadovams, kol pagaliau kažkas neapsikentęs jį savotiškai išgrūdo į LKP CK rūmus, taigi paaukštino, kad daugiau bylų nekeltų. Manote, kad Prezidento poste atsidūręs A.Paulauskas irgi elgtųsi chuliganiškai, kaip jaunystėje, ir „kaltų“ visus iš eilės, kas tik nors per kruopelytę nusižengia įstatymams? Drįstume abejoti – jis būtų Anglijos karaliene, kuri karaliauja, bet ne valdo.

Tai jis netiesiogiai patvirtino šeštadienį, spalio 26-ją, vykusiame Darbo partijos suvažiavime, pabrėždamas, kad „į Lietuvą pagaliau turi grįžti socialinis, ekonominis ir visuomenės stabilumas“. Stabilumas – tai status quo su visomis šiandienos „grožybėmis“. Vieną „stabilizatorių“ Lietuva jau turėjo – „bankų griūtimi“ pasižymėjusį premjerą Adolfą Šleževičių. Tai, kad „darbiečių“ kandidatas dabartinės Prezidentės valdymo stilių laiko autoritariniu, reiškia nebent tai, kad Prezidentas turi būti tylus kaip pelytė. Gal todėl jis ir apkaltino Dalią Grybauskaitę pernelyg dideliu kišimusi į vidaus politiką, kas, jo žodžiais, yra Vyriausybės prerogatyva?

Būtent taip ir reikia suprasti – A.Paulauskas atstovaus tuos, kas nori tylaus Prezidento. „Darbiečiams“ toks Prezidentas – kaip tik.

Pirmame rinkiminiame pasisakyme, padarytame „darbiečių“ suvažiavime, neišgirdome nieko naujo, jokios naujos idėjos. Jos ir negali būti, nes A.Paulausko idėja – gauti žaisliuką.

Štai jo pasisakymo ištrauka:

Mano vizija – pilietiškai aktyvi tauta ir stipri valstybė, kuri turi būti savarankiška, aktyvi tarptautinėje erdvėje, darniai funkcionuojanti ir gebanti pasirūpinti savo žmonėmis. Sieksiu, kad piliečiams būtų sudarytos visos galimybės dalyvauti valstybės valdyme. Valstybės gyvenimas turi būti organizuojamas taip, kad žmonėms grįžtų pasitikėjimas valdžia, kad priimant sprendimus būtų kuo mažiau biurokratijos, o daugiau atsakomybės, kad valdžia aktyviai bendradarbiautų su verslo bendrovėmis, užsienio partneriais. Į Lietuvą turi grįžti socialinis, ekonominis ir visuomenės stabilumas“.

Ar nors vieną mintį galima palaikyti nauja? Taigi, jeigu A.Paulauskas taptų Prezidentu, girdėtume nebent lakštingalos suokimą apie rūpestį žmonėmis, apie kažkieno atsakomybę ir stabilumą.

Galite sekti naujienas RSS 2.0 pagalba.
Parašykite komentarą