• 2013 Gegužė 16

Prieš šimtą metų, gegužės 5-ąją, gimė Lietuvos karaimas Juozas Grigulevičius. Tai spalvinga ir paslaptinga asmenybė: sovietų žvalgas, specialiųjų aukščiausiosios sovietų valdžios užduočių vykdytojas, rašytojas, diplomatas, mokslininkas. Kaip teigė jį pažinojusieji, tai „žmogus su tūkstančiu veidų“. Istorijoje jis žinomas kaip Josifas Romualdovičius Grigulevičius, veikęs slapyvardžiais Artūras, Juzikas, Felipe, Maksas, Migelis, Padre, o literatūrinis jo pseudonimas buvo Lavreckis (rus. Лаврецкий ).

Puikūs vertinimai

Šiandien oficialiame Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (kilusios pervadinant KGB) tinklapyje Juzef Grigulevič įvardijamas kaip labai svarbus, reikšmingas, daug gero Maskvai nuveikęs Šaltojo karo laikų agentas nelegalas, bet mažai kalbama apie audringą jo veiklą iki Antrojo pasaulinio karo. Kai kuriuose rusiškuose leidiniuose tik puse lūpų užsimenama, kad šis karaimas buvo kilęs iš Lietuvos. Kai kur jis vadinamas žydu. Prieš karą sovietai kartais jį pavadindavo ir lietuviu.

Ilgametis KGB vadovas, vėliau SSKP generalinis sekretorius Jurijus Andropovas J.Grigulevičių pavadino „sovietų žvalgybos viršūne, kurią pasiekti sugeba tik paženklinti ir išrinkti Dievo“. Rusų istorikas rašytojas Vladimiras Čikovas, parašęs apie J.Grugulevičių knygą, pavadino jį superagentu, Lietuvoje išaugusiu „žvalgybos stumbru“. Tačiau iš sovietinės žvalgybos karaimas buvo netikėtai atleistas 1954 m., praėjus metams po Stalino mirties. Matyt, naujoji, postalinistinė, sovietų valdžia juo nepasitikėjo.

Kaip tik tuo metu asmeniniu Stalino pavedimu jis rengė pasikėsinimą į Jugoslavijos lyderį Josipą Broz-Titą, bet operacija buvo atšaukta po sovietų diktatoriaus mirties. Anksčiau jis organizavo pasikėsinimą į Levą Trockį – nesutaikomą Stalino priešą, galiausiai nužudytą vieno iš Grugulevičiaus užverbuoto žudiko. Jis prisidėjo prie daugelio svarbių ir nelabai svarbių Stalino priešų mirčių: matyt, ne veltui buvo kalbama, kad vien Grigulevičiaus pavardė pasmerktuosius „vertė lįsti į kilpą“.

Bolševikų pogrindis

Į bolševikų pogrindį J.Grigulevičių įtraukė kažkoks Jonas Karosas, sutiktas mokantis Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Tuo metu Vilnius buvo okupuotas Lenkijos. Jaunuolis įsteigė politinį ratelį, rašė programą, kurioje – ne tik kova su lenkų okupacija, bet ir nelegalaus žurnalo „Barikada“ leidyba bei ryšių su Vakarų Baltarusijos komunistų partija užmezgimas. Netrukus jau vadovavo nelegaliai jaunimo organizacijai „Rytinė žvaigždė“. Tuo metu jis buvo jau ir komjaunuolis, manoma, kad juo tapo mokydamasis Panevėžio gimnazijoje. Leido brošiūras ir įvairius atsišaukimus lietuvių kalba. Jam teko pusantrų metų (1930–1932 m.) ragauti karčią duoną Lukiškių kalėjime. Kaip rašė tuomet ėjęs lietuviškas laikraštis „Vilniaus rytojus“, jis buvo teisiamas su grupe lietuvių. Tuo metu jis kovojo prieš lenkų režimą.

Jaunuolis buvo pastebėtas Maskvoje. 1932 m. Varšuvoje jis susitiko su Lietuvos komunistinio biuro vadovu bei Komunistinio internacionalo (Kominterno) Vykdomojo komiteto nariu Vincu Mickevičiumi-Kapsuku. Susitikime dalyvavo tuometis sovietų pasiuntinys Lenkijoje Vladimiras Antonovas-Ovsejenka – žmogus, vadovavęs Žiemos rūmų šturmui ir suėmęs Rusijos laikinąją vyriausybę 1917 m. Paaiškinęs atsiveriančias karjeros ir veiklos perspektyvas, Kapsukas J.Grigulevičiui padavė voką su pinigais ir bilietu į Paryžių. Taip prasidėjo jo, kaip žvalgo, karjera. Beje, tuo metu prancūziškai jis kalbėjo geriau nei lenkiškai. Buvo labai gabus kalboms – per visą savo gyvenimą jis tobulai mokėjo dešimt kalbų, tarp jų ispanų, anglų, prancūzų, rusų, jidiš. Paryžiuje, be kita ko, jis studijavo Sorbonos universitete ir rašė vietos lenkiškiems leidiniams. Paryžiuje J.Grigulevičius susipažino su būsimu komunistinės Lenkijos lyderiu Edvardu Gereku, tuomet buvusiu vienu iš Kominterno vadovų. Šis parūpino jam komandiruotę į Argentiną padėti vietos komunistams.

J.Grigulevičiaus veikla buvo plati. Jis užmezgė daug ryšių uostamiesčiuose, žydų bei vokiečių bendruomenėse, bet 1936 m. Nepriklausomos socialistinės partijos lyderio profesoriaus Augusto Bunjės bute buvo areštuotas. Tačiau per nesusipratimą kitą dieną buvo išleistas, nors faktiškai policija duomenų turėjo tiek, kad būtų galėjusi jį patupdyti ilgiems metams katorgos. Pasinaudojęs lemtingu atsitiktinumu, jis išvyko į Ispaniją.

Trockistų“ ir anarchistų siaubas

Ispanijoje vyko pilietinis karas tarp kairuoliškos pakraipos respublikos šalininkų bei generolo Franko vadovaujamų maištininkų. Be šio plačiai žinomo karo, vyko ir kitas karas kairiųjų politinių jėgų flango viduje, tarp stalinistų bolševikų ir trockistų. Ispanijoje J.Grigulevičius, veikdamas pseudonimu Juzikas, vykdė sovietų saugumo NKVD rezidento Ispanijoje A.Orlovo užduotis, bendravo ir su jau minėtu V.Antonovu-Ovsejenka. Kai 1937 m. trockistai ir anarchistai sukėlė maištą Barselonoje, J.Grigulevičius prisidėjo prie jų vadovų naikinimo, padėjo sutriuškinti protrockistinę Marksistinės vienybės darbininkų partiją. Neabejojama, kad jis dalyvavo nužudant ispanų trockistų lyderį Andrea Niną 1937 m. liepą.

J.Grigulevičiaus nuopelnai buvo įvertinti: dar nepasibaigus karui Ispanijoje, jis buvo iškviestas į Maskvą ir gavo naują užduotį – nužudyti Meksikoje gyvenantį Levą Trockį. Šis žmogus, laikomas Rusijos Raudonosios armijos įkūrėju ir organizatoriumi, keletą metų buvo aukščiausiojo Sovietų valstybės valdymo organo – bolševikų partijos Politbiuro – nariu ir nesėkmingai grūmėsi su Stalinu dėl valdžios. Nors ir buvo ištremtas iš SSRS, jam pavyko sukurti pasaulinę organizaciją ir tiesiogine bei perkeltine prasmėmis nuleisti stalinistams daug kraujo, labai plačiai skleidė propagandą, demaskuojančią stalinizmą ir bolševikų nusikaltimus. Todėl sovietų diktatorius, tuomet visu smarkumu rengęsis Europos „išvadavimui“, siekė sunaikinti L.Trockį. Beje, į L.Trockio pusę perbėgo ir jau minėtas A.Orlovas.

Stalino asmeninio priešo sunaikinimas

L.Trockio sunaikinimui ruoštasi kruopščiai. Buvo suformuotos net trys smogikų grupės, apsirūpinta ginklais, sprogmenimis. Tačiau vilos, kurioje gyveno Trockis, užpuolimas nebuvo sėkmingas. Daug vėliau, prisimenant įvykius Meksikoje, J.Grigulevičius piktai atkirto sovietų diplomatui J.Papurovui, suabejojusiam, ar šturmuojant vilą vertėjo nužudyti L.Trockio aplinkoje sėkmingai veikusį NKVD agentą amerikietį Robertą Sheldoną Hartą. „O ką reikėjo daryti? – piktinosi J.Grigulevičius nuščiuvusiam diplomatui. – Juk jį būtų reikėję išsiųsti iš Meksikos – kiek dėl to rūpesčių!“

Vis dėlto J.Grigulevičiaus „ranka“ L.Trockį pasiekė. Asmeninį Stalino priešą alpinistų kirtikliu nužudė vienas iš smogikų, kurį karaimas įkalbinėjo ir instruktavo. Tiesa, kiti tų įvykių veikėjai pasakojo savas versijas. Kad ir kaip ten būtų, J.Grigulevičius už nuopelnus sunaikinant Levą Trockį SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu.

Amerikos propagandi ninkas“

Karo metais J.Grigulevičius veikė Argentinoje, kuri iki pat 1944 m. palaikė ryšius su Vokietija ir organizavo sėkmingas diversijas prieš Reicho ekonominiams interesams atstovaujančias įvairias kompanijas, jų sandėlius, pavienius asmenis. Sėkmingiausia operacija laikomas vokiečių firmos „Hofman ir Co“ sandėlių, kuriuose buvo laikoma 40 tūkst. tonų sprogmenų gamybai reikalingos natrio salietros, padegimas. Faktiškai Argentinos prekyba su Vokietija karaimo pastangomis buvo paralyžiuota.

Po karo J.Grigulevičius padėjo Kosta Rikos emigrantams nuversti šios šalies vyriausybę, kūrė politinio judėjimo ideologines nuostatas, beje, nieko bendra neturinčias su socialistinėmis. Kai perversmas pavyko, jam dėkingi kostarikiečiai pasiūlė užimti bet kokias pareigas vyriausybėje. Jis atsisakė, tačiau kaip Teodoras Kastras tapo Kosta Riko pasiuntiniu Vatikane. Tai – vienintelis atvejis sovietų žvalgybos istorijoje, kai žvalgas tapo diplomatu. Dažniausiai žvalgai veikė kaip verslininkai ir žurnalistai.

Vatikane Teodoras Castras greitai susipažino ir artimai susidraugavo su visu diplomatiniu korpusu, įgijo populiarumą ir autoritetą, užmezgė plačius ryšius Romos verslo ir politikos sluoksniuose. Išgarsėjo ir tuo, kad 1951 m. iš Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos tribūnos griežtai, bet kartu ir šmaikščiai, žaismingai bei argumentuotai sukritikavo Sovietų Sąjungos politiką, sulaukė ovacijų. Nežinodamas, kas jis toks, SSRS užsienio reikalų ministras A.Višinskis jį pavadino Amerikos propagandininku, „sarginiu imperializmo šunimi“ ir „aklu, kvailu amerikiečių politikos trubadūru“. O SSRS diplomatas Italijoje Michailas Kostyliovas savo ataskaitose Kosta Rikos atstovą apibūdino kaip „itin SSRS santvarkai nepalankų reakcionierių“. Tačiau Vatikanas jį apdovanojo garbingu Maltos kryžiaus ordinu, popiežius surengė jam išskirtinį priėmimą.

Paskutinė užduotis

Dar būdamas diplomatu, J.Grigulevičius gavo savo paskutinę, kaip sovietų smogiko ir žvalgo, užduotį – nužudyti Jugoslavijos lyderį J.Broz-Titą. Konfliktas tarp Stalino ir J.Broz-Tito kilo 1948 m. dėl Jugolavijos vadovybės ketinimų laikytis savarankiškos politikos, kuri nesutapo su „socialistinių šalių bloko“ politika. Tačiau bandymai kompromituoti jugoslavų vadovą bei kėsintis į jo gyvybę nebuvo sėkmingi. Stalinas buvo nepatenkintas, ir sovietų saugumo šefas Lavrentijus Berija kreipėsi pagalbos į karaimą. 1952 m. rudenį buvo sukurti keli Tito nužudymo scenarijai, visi jie susiję su J.Grigulevičiumi.

Paskutinį kartą sovietų diktatoriaus kabinete šie scenarijai aptarti 1953 m. vasarį, tačiau po Stalino mirties 1953 m. kovą jie buvo atšaukti. Buvęs sovietų žvalgybos vadovas Pavelas Sudoplatovas prisiminimuose teigė, kad L.Berija ketino pasinaudoti J.Grigulevičiaus paslaugomis Vokietijos suvienijimo planuose ir susitaikant su Jugoslavija.

Taip sėkminga diplomatinė karjera staigiai baigėsi: 1953 m. gegužę keturiasdešimtmetis „kostarikietis“ su žmona bei dukra dingo. Dar ilgai Romoje sklandė gandai, kad jį pagrobė ir nužudė banditai ar sovietų agentai. Oficialiai jis laikytas dingusiu be žinios. Bet 1953 m. birželį, L.Beriją nušalinus, J.Grigulevičius liko be darbo, faktiškai buvo išmestas į gatvę.

Kritikavo dogmatizmą

Kiek laiko karaimas mokėsi Aukštojoje partinėje mokykloje, dirbo Visasąjunginėje kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijoje ir 1957 m. išleido pirmąją mokslinę monografiją „Vatikanas. Religija, finansai ir politika“, kurią apgynė kaip kandidato disertaciją. 1960 m. jis perėjo dirbti vyresniuoju moksliniu bendradarbiu į SSRS Mokslų akademijos Etnografijos institutą, Amerikos, Australijos ir Okeanijos sektorių, 1961 m. aktyviai dalyvavo kuriant Lotynų Amerikos Institutą, 1965 m. apgynė habilituoto mokslų daktaro disertaciją „Kultūrinė revoliucija Kuboje“, vėliau tapo Mokslų akademijos nariu korespondentu. Sovietų Sąjungoje buvo plačiai žinomos jo knygos „Inkvizicijos istorija“, „Popiežiai. XX amžius“, „Kryžius ir kalavijas. Katalikų bažnyčia ispanų Amerikoje XVI–XVIII a.“ ir kt. Viešuose pasisakydamas jis kritikavo propagandinį komunistų dogmatizmą.

Kaip rašytojas, Josifo Lavreckiu pseudonimu (tai – jo mamos mergautinė pavardė) parašė populiarias biografijas apie Če Gevarą, Salvadorą Aljendę, Simoną Bolivarą, Mirandą ir kt.

Mirė savo mirtimi prieš 25 metus, 1988-ųjų birželio 2 d. Į paskutinę kelionę palydėtas kaip žymus sovietų mokslininkas, akademikas. Audringo jo gyvenimo faktai atskleisti tik žlugus Sovietų Sąjungai. Ir tada pastebėta, kad archyvuose beveik nėra jo nuotraukų: mat iki gyvenimo pabaigos jis vengdavo fotografuotis, nusisukdavo nuo objektyvų ir kamerų, vengdavo viešumo.

“Valstiečių laikraštis”, 2013.05.15

Galite sekti naujienas RSS 2.0 pagalba.
Parašykite komentarą