• 2013 Balandis 17

Dar mokykloje esame girdėję, kad Lietuvos valstybę įkūrė karaliumi tapęs Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas. Esą jis apie 1240 metus išžudė giminaičius, smulkius kunigaikščius, kitus konkurentus ir taip krauju ir ugnimi suvienijo lietuvių žemes. Tačiau ši versija jau paseno – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pradžia reikėtų laikyti 1183 metus, taigi šiemet turėtume minėti 820 metų mūsų valstybės sukaktį.

Logiški klausimai

Atidesniam istorijos mėgėjui dar mokykloje turėjo kilti klausimas: jei senovės kronikose rašoma, kad vienydamas Lietuvą didysis kunigaikštis Mindaugas žudė savo giminaičius, kaip jie, giminaičiai, taip aukštai iškilo? Ar nebuvo jie tokie patys, kaip ir Mindaugas, kito vienytojo palikuonys? Pavyzdžiui, mirus broliui Dausprungui, Mindaugas išvijo jo vaikus, brolio valdytų žemių paveldėtojus (iš kurių garsesnis Tautvilas). Taigi, kyla klausimas: kaip tos žemės Dausprungui buvo atitekusios? Argi tai nereiškia, kad brolių Mindaugo ir Dausprungo tėvas valdė didesnį plotą? Jeigu taip, kada valstybė buvo įkurta?

Vienas pirmųjų atsakymus į šiuos ir kitus klausimus pateikė istorikas Tomas Baranauskas knygoje „Lietuvos valstybės ištakos“.

Istorikai atkreipė dėmesį ir į tai, kad 1183 metai – savarankiškų lietuvių karo žygių pradžia, tai tarsi dviejų epochų riba. Iki 1183 m. lietuviai nedarė jokių savarankiškų išpuolių, o nuo 1183 m. tokių faktų yra nemažai užfiksuota. Lietuva iškyla staiga ir iš karto tampa dominuojančia karine jėga regione. Taip paneigiamas dar vienas įsigalėjęs mitas, kad Lietuvos valstybė iškilo tada, kai mongolai nusiaubė Kijevo Rusią.

Susidariusią situaciją vaizdžiai apibūdino Livonijos kronikininkas Henrikas (1209 m. įraše):

„Tuo metu lietuviai taip viešpatavo visoms šiuose kraštuose [Rusioje, Livonijoje ir Estijoje] gyvenančioms gentims, tiek krikščionių, tiek pagonių, kad retas kas drįsdavo gyventi savo kaimeliuose, o labiausiai nedrįso latviai. Jie, palikę savo namus apleistus, visada ieškojo tamsių miško slėptuvių, bet ir taip negalėdavo nuo jų išsigelbėti, nes [lietuviai], visą laiką jų tykodami miškuose, juos sugaudavo ir vienus nužudydavo, kitus, paimtus į nelaisvę, išvesdavo į savo žemę ir visą turtą iš jų atimdavo. Ir bėgo rusinai miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, ir buvo lyviai bei latviai lietuvių maistas ir pašaras, kaip avys be ganytojo, patekusios į vilkų gaują.“

Daug ką pasako jau vien tai, kad Naugardo kunigaikščio Jaroslavo sūnus Iziaslavas „buvo pasodintas Velikije Lukuose kunigaikščiauti ir ginti Naugardą nuo Lietuvos, ir ten 1198 m. mirė“. Tų pačių metų rudenį polockiečiai ir lietuviai puolė Velikije Lukus. Kai žiemą Jaroslavas išžygiavo prieš Polocką, „polockiečiai pasitiko jį nusilenkdami“ ir sudarė taiką. Matyt, Naugardo žemę jie puolė tik lietuvių verčiami.

Rusiai skaidantis, lietuvių reikšmė stiprėjo

Rusios ekspansijos į Lietuvą centru tapo Polocko kunigaikštystė. Būtent jai priklausė pagrindiniai šios ekspansijos atramos centrai – Minskas ir Iziaslavlis. XI a. Polocko kunigaikštystė labai sustiprėjo ir rodė nemažą savarankiškumą Kijevo atžvilgiu. XI a. – šios kunigaikštystės klestėjimo šimtmetis. Dauguma žygių, kuriuos vykdė patys Polocko kunigaikščiai, mums lieka nežinoma, bet kartais įsikišdavo ir Kijevo didieji kunigaikščiai. XII a. pradžioje Nestoras „Senųjų laikų pasakojimo“ įvade išvardijo tautas (gentis), mokėjusias Rusiai duoklę, o tarp jų yra ir lietuviai. Visuose to amžiaus įvykiuose lietuviai pasirodė kaip gana silpna jėga. Jie niekada neveikė savarankiškai, tik rėmė Polocko kunigaikščius.

Visai kitokia padėtis susiklostė 1183 m., kai lietuviai savarankiškai pradėjo rengti didelius žygius. Taigi kodėl vaidijantis Polocko kunigaikščiams, vos pastebima Lietuva staiga tapo patiems polockiečiams grėsminga jėga?

XII a. – Rusios susiskaldymo metas, tačiau lietuvių ekspansija prasidėjo ne kritiškiausiu Rusiai metu. Bene didžiausia krizė Polocko kunigaikštystės istorijoje buvo Borisovičių ir Glebovičių karas 1158–1167 m., bet lietuviai juo nepasinaudojo. Nepasinaudota ir neramumais Rusioje 1169 m. bei 1179–1180 m. Kai pastaroji kova pasibaigė Sviatoslavo ir Riuriko duumvirato įteisinimu, Rusios kunigaikščių vaidai kuriam laikui liovėsi. Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo lietuvių ekspansija. Taigi galbūt jos priežasties – ne Rusios silpnėjimas, o pačios Lietuvos sustiprėjimas.

Polocko kunigaikščių vaidai įtraukė lietuvius į Polocko gyvenimą. Lietuviai galėjo rinktis, kuriai kunigaikščių grupuotei paklusti, o tai priklausė nuo atlygio. Tai tikriausiai ir padėtų įminti Lietuvos iškilimo paslaptį. Polocko kunigaikščiai lengviausiai galėjo atsilyginti tuo pačiu – karine parama, kurios Lietuvai reikėjo siekiant į savo įtakos sritį įtraukti kaimynines aukštaičių kunigaikštystes. 1159 m., kai Rogvolodas privertė Rostislavą Glebovičių sudaryti taiką, „Volodaris nebučiavo kryžiaus, nes žygiavo, vedamas lietuvių, miškais“. Ir tik po to lietuviai jam atėjo į pagalbą. Taip, pasinaudodami Polocko kunigaikščių vaidais, lietuviai dėjo LDK pamatus.

Suvienijo grėsmė

Lietuvos karinės galios išaugimą apie 1183 m. galima paaiškinti tuo, kad į Lietuvos įtaką patekusios kunigaikštystės galutinai susijungė į vieną valstybę. Santykinis Rusios sustiprėjimas po 1180 m. ir naujos ekspansijos grėsmė galėjo paspartinti šių kunigaikštysčių susivienijimą apie Lietuvą. Be to, XII a. II pusėje veržlią ekspansiją pietinėse ir rytinėse Baltijos jūros pakrantėse pradėjo ir danai. Taigi, iš vienos pusės – santykinai sustiprėjusi Rusia, iš kitos – Danijos ekspansija kėlė grėsmę Lietuvos kaimynams ir vertė juos rūpintis apsauga. Lietuvos valdžiai nebereikėjo daug pastangų savo kaimynams įtikinti ar juos priversti pasiduoti jos globai.

Jungtinė Lietuvos valstybė, apimanti Lietuvos kunigaikštystę ir kelias kitas kunigaikštystes, sąlyginai gali būti vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Pagal rusinų tradiciją didžiaisiais vadinti kunigaikščiai, kuriems buvo pavaldūs keli smulkesni kunigaikščiai (taip Rusios metraščiuose buvo tituluojamas jau Mindaugas). LDK buvo iš esmės nauja jungtinė valstybė, nors jos pagrindu tapusi Lietuvos kunigaikštystė irgi veikiausiai jau buvo valstybė.

Lietuvos karinės galios išaugimas 1180–1183 m. buvo vienas iš ryškiausių lūžių Lietuvos istorijoje. 1183 m. ji perėjo į puolimą. Naugardo pirmajame metraštyje 1183 m. įrašyta: „Tą žiemą kariavo pskoviečiai su lietuviais ir pskoviečiams buvo padaryta daug žalos.“ Taigi, lietuviai pirmą kartą savarankiškai puolė Rusios žemes ir netgi peržengė Polocko kunigaikštystės ribas. „Sakmės apie Igorio žygį“ (1185 m.) duomenys tuometinę Lietuvos galią dar labiau išryškina. Pasirodo, lietuviai jau tapo tokiais pat grėsmingais priešais Polockui, kaip polovcai – pietų Rusiai. Polocko kunigaikštystė, „Sakmės apie Igorio žygį“ duomenimis, buvo visiškai sugniuždyta lietuvių antpuolio. Valdančioji Vasilkovičių giminė buvo sutriuškinta: Iziaslavas žuvo, o Briačislavas ir Vsevolodas net nebestojo į kovą. Matyt, taip pasielgė ir Naugardo kunigaikštis Jaroslavas Vladimirovičius, kuris, anot „Sakmės apie Igorio žygį“ autoriaus, kartu su Polocko kunigaikščiais neteko „senolių šlovės“. Kaip rašoma Naugardo pirmajame metraštyje, 1184 m. I pusėje Jaroslavas buvo priverstas pasitraukti iš Naugardo – „buvo nepatenkinti juo naugardiečiai, nes jie [t. y. lietuviai] daug darė žalos Naugardo valsčiui“.

Užpultas ne vien Polockas

1183 m. žygis nutraukė visus Lietuvos priklausomybės nuo Polocko saitus. Bet ir toliau buvo rengiami žygiai prieš Rusios ir Livonijos žemes. 1185 m. lietuviai taip nusiaubė Livoniją, kad lyviai buvo priversti pasiduoti vyskupo Meinhardo globon. XII a. paskutiniame dešimtmetyje žinoma, kad net tris kartus rusinų kunigaikščiai ketino žygiuoti į Lietuvą, bet taip ir nesiryžo to padaryti. Iš Naugarde rasto laiško ant beržo tošies sužinome, kad greičiausiai tais pačiais 1191 m. „Lietuva išžygiavo prieš Kareliją.“ 1188 m. kilusiame konflikte tarp Švedijos ir Naugardo karelai buvo Naugardo sąjungininkai. Kovodami prieš juos, lietuviai rėmė švedus. Iš to matome, kaip toli nuo savo sienų Lietuva turėjo interesų.

Karinis Lietuvos dominavimas, karo žygių dažnumas ir jų pobūdis Mindaugo laikais išlieka toks pat. Iš 68 lietuvių žygių, surengtų nuo XIII a. pradžios iki Mindaugo mirties, 37 buvo 1201–1236 m., o 31 – Mindaugo laikais (1237–1263). Jokių lietuvių karinio aktyvumo permainų Mindaugo laikais nėra, o tai nelabai dera su Mindaugui priskiriamu Lietuvos valstybės įkūrėjo vaidmeniu. Tokio Lietuvos karinio dominavimo pradžia negali būti atsitiktinumas. Dar lenkų istorikas Henrikas Paškevičius iškėlė mintį, kad tokie karo žygiai rodo Lietuvos valstybės suvienijimą. Įvertinus visas išlikusias žinias apie to meto Lietuvą reikia pripažinti, kad tai yra labiausiai tikėtina interpretacija.

1183-ieji yra tam tikrų pokyčių Lietuvos viduje metai. Dėl šaltinių stokos vargu ar kada nors galima bus neabejotinai įrodyti, kad Lietuvos valstybė gyvuoja nuo šios datos. Tačiau akivaizdu, kad karinės ekspansijos pradžia žymi reikšmingą lūžį. Kad tai valstybės pradžia – labai tikėtina.

Istorija mums nepaliko nei Mindaugo tėvo, nei senelio vardų. Matyt, tai buvo neeilinės asmenybės, sugebėjusios suvienyti lietuvių žemes ir sukurti galingą karinę jėgą. Mindaugo tėvą mini tik Treniota, pasisakęs už baltų genčių vienybę ir raginės Mindaugą atsiriboti nuo krikščionybės ir stoti į kovą su vokiečiais: „Tai buvo vyras, kuriam nebuvo lygių visoje Lietuvoje.“

“Valstiečių laikraštis”, 2013.04.17

Kategorija: Publicistika | Tags: ,
Galite sekti naujienas RSS 2.0 pagalba.
Parašykite komentarą