• 2013 Vasaris 7

Buvau praleidęs gana įdomų straipsnį apie „Snoro“ užvaldymo peripetijas. Jis labai ilgas, bet paskaityti, manau, verta. Akiračiui praplėsti. Keista, kad nesuskaičiuojami apžvalgininkai jo taip pat nepastebėjo, arba apsimetė nepastebintys. Ačiū jį atsiuntusiam bičiuliui.

Buvęs „Snoro“ vadovas grumiasi už savo teisybę

Londono teismas pusmečiui atidėjo buvusių „Snoro“ banko vadovų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko perdavimo Lietuvai bylą. Kaip dabar banko „Snoras“ uždarymą ir Lietuvoje dėl to tebeverdančias aistras vertina buvęs jo vadovas R.Baranauskas? Praėjusią savaitę po Vestminsterio magistrato teismo, kuris kitą posėdį paskyrė liepos mėnesį, buvęs banko „Snoras“ vadovas susitiko su žurnalistais ir atsakė į klausimus.

– Teko girdėti, jog rengiatės teismui pateikti įrodymų, kad bankas buvo mokus ir jokios vadinamosios kelių milijardų skylės nebuvo.

– Taip. Mūsų advokatai teismui yra pateikę daugiau kaip kelias dešimtis liudytojų, ekspertų parodymų ir įrodymų bei gerai žinomos Didžiojoje Britanijoje tarptautinės finansinės kompanijos ekspertų ir auditorių ataskaitą, kurioje pateikiamos išvados apie „Snoro“ mokumą ir apie tikrąją banko finansinę padėtį iki jo sužlugdymo 2011 metų lapkričio 16 dieną. Išvados pagrįstos banko ekonominiais ir finansiniais rodikliais bei skaičiais iš „Snoro“ banko balansinių ir kitų finansinių ataskaitų.

– Savo įrodymų teismui prieš jus pateikia ir Lietuvos prokurorai. Ar susipažinote su jais? Ką galite pakomentuoti?

– Yra pateiktas Europos arešto orderis su įtarimais (pabrėžiu – įtarimais, o ne kaltinimais) dėl galimai vykdytos nusikalstamos veikos. Tai nepagrįsta jokiais rašytiniais dokumentais. Taip pat teismui pateiktas banko „Snoras“ laikinojo administratoriaus Simono Freakley liudijimas, kuris nėra pagrįstas skaičiais arba dokumentais apie banko turto trūkumą, o labiau primena pareiškimų rinkinį. Dar yra bendrovės „Zolfo Cooper“ vieno darbuotojų, bet ne vadovo N.Cooperio liudijimas, kuris apima labai bendrus teiginius apie situaciją banke. Pateiktos ir dviejų Lietuvos akademinio pasaulio specialistų išvados, teigiančios, jog Lietuva yra demokratinė šalis ir joje teisėsauga veikia labai gerai. Tai ir viskas. Išvadas galite pasidaryti patys…

– Tačiau kodėl nenorite grįžti į Lietuvą ir stoti prieš teismą? Gal būtumėte išteisinti?

– Kaip jau minėjau, Lietuvoje mums pareikšti tik įtarimai. Paprasčiausiai nėra už ką teisti. Be to, žinome, kad teismas nebus teisingas ir nešališkas. Tai rodo Lietuvos teismų atmetami ar ignoruojami skundai, pateikti mūsų advokatų. Nuo pat šios sukurptos istorijos pradžios mus norima suimti ir priversti prisipažinti tai, ko nepadarėme. Dėl suėmimo ir išrašytas Europos arešto orderis, beje, tai jau trečiasis. Norima prievarta išgauti prisipažinimą, ir mes žinome, kaip tai daroma. Paprastai tariant, norima paslėpti visus galus – toks yra banko „Snoras“ užgrobėjų tikslas. Siūlėmės prokurorams mus apklausti naudojant vaizdo priemones, interneto programą „Skype“, dalyvaujant mūsų advokatams. Tačiau Lietuvos prokurorams to nereikia, nors Latvijos teisėsaugos atstovai buvo patys atvykę į Londoną. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos prokurorai pradėjo šią istoriją nuo balto lapo, todėl kai nėra įrodymų, juos reikia gauti prievarta.

– Nors bylinėjimuisi galo dar nematyti, jau pasiekėte ir nedidelių laimėjimų. Ar galite pakomentuoti plačiau?

– Pagrindinis laimėjimas, pasiektas čia, Londono teisme, buvo tai, kad mūsų advokatai nuginčijo du pirmuosius Lietuvos prokurorų pateiktus Europos arešto orderius, kurie buvo pateikti nekorektiškai. Teisėjo sprendimu mūsų gynėjams buvo grąžintos to laikotarpio – pirmųjų septynių mėnesių – bylinėjimosi išlaidos. Taigi Didžiosios Britanijos valstybinis fondas sumokėjo už Lietuvos prokurorų klaidas.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas išvykus į Londoną? Kokia jūsų įprasta diena šiame mieste? Ar brangu bylinėtis? Ar pasiilgstate Lietuvos?

– Pabandysiu į šį klausimą atsakyti taip – Didžioji Britanija yra viena brangiausių pagal pragyvenimą šalių pasaulyje, o Londonas – vienas brangiausių pasaulio miestų, kalbant apie būstų kainas ir gyvenimo išlaidas. Gynybai išleista daug pinigų. Apmaudu, kad žinodamas, jog esi teisus, savo tiesą turi įrodinėti taip brangiai. Mano verslo partneriui V.Antonovui teismas leido gynybai ir gyvenimui naudoti areštuotas jo pinigines lėšas bei turtą. Deja, visos mano asmeninės piniginės lėšos ir turtas yra areštuota Lietuvos prokurorų nutarimu. Man visiškai apribotos galimybės gintis. Todėl iškyla labai svarbus klausimas – ar mano teismas Lietuvoje tikrai būtų teisingas ir nešališkas? O Didžiojoje Britanijoje turiu visas teises į gynybą net būdamas kitos šalies pilietis. Šių metų pradžioje gavau valstybės finansuojamą gynybą, todėl buvau priverstas pakeisti advokatus. Teisėjas, priimdamas sprendimą dėl valstybės finansuojamos gynybos, pabrėžė, kad tai yra esminė teisė siekiant teisingo ir sąžiningo teismo. O įprastą dieną bendrauju su savo teisininkais, buvusiais verslo partneriais, banko klientais iš įvairių šalių, teikiu konsultacijas bei patarimus verslo klausimais fiziniams ir juridiniams asmenims, besidomintiems verslo galimybėmis Baltijos šalių rinkoje. Taip pat aktyviai domiuosi verslo ir kitomis naujienomis, tobulinu anglų kalbos žinias, sportuoju. Nemažai draugų, pažįstamų ir verslo partnerių buvo atvykę į Londoną, susitikome, bendravome.

– Iš karto po „Snoro“ uždarymo Lietuvos banko (LB) vadovai tvirtino, kad jūsų bankui buvo likę gyventi kelios savaitės, o paskui būtų grėsęs bankrotas. Tačiau prieš pat banko uždarymą pakėlėte darbuotojų atlyginimus, planavote steigti naujus filialus Lietuvoje ir užsienyje. Kaip tai suderinama su gresiančiu bankrotu?

– O ką, jūsų nuomone, turi kalbėti LB vadovai, kurie ir organizavo visą šį privačios nuosavybės užgrobimą ir sunaikinimą?! LB vadovas V.Vasiliauskas, švelniai tariant, suklydo, o pripažinti to nedrįsta ir, be abejo, negali. Juk prisipažinus jam grėstų asmeninė baudžiamoji atsakomybė ir galbūt tektų atsidurti teisiamųjų suole. Jeigu pamenate, V.Vasiliauskas viešai teigė, kad bankas „Snoras“ negali veikti, nes jis tik darytų nuostolius ir dėl to bankui reikėtų skelbti bankrotą! Tačiau „Snoras“ ir dabar yra pelningas – peržvelkite banko bankroto administratoriaus N.Cooperio skelbiamas veiklos ataskaitas. Per 2011-ųjų trečiąjį ketvirtį bankas gavo 218,1 mln. litų pajamų, iš jų 204,7 mln. litų iš mokėjimų, susijusių su paskolomis, o išlaidos nesiekė ir penktadalio šių skaičių. Taigi viešas klausimas tam pačiam V.Vasiliauskui – jeigu viešai teigėte, kad banko „Snoras“ paskolų portfelis yra blogas ir nuostolingas, tai kaip tos „blogosios paskolos“ duoda pajamų? Reikia paminėti ir tai, kad LB specialistai ne kartą spaudė „Snoro“ banką didinti atidėjinių (rezervų) lygį toms paskoloms dengti, kad sudarytų rinkos rezervų vidurkį, kaip yra skandinaviškuose bankuose. Mūsų banko specialistai nesuprasdavo to prievartinio vertimo, nes tai galima vaizdžiai prilyginti ligoninėje gulinčių ligonių būklės vertinimui pagal visų ligonių kūno temperatūros vidurkį. Juk visų bankų paskolų portfelis yra skirtingas, kaip skirtinga ir jų klientų bazė. Tad sprendimai turi būti daromi individualiai. Taigi bankas „Snoras“ per ketvirtį gavo 218,1 mln. litų pajamų, o jo veiklos išlaidos, kad ir kaip stengtųsi N.Cooperis su savo komanda, sudarė 46,3 mln. litų. Banko administratorius N.Cooperis su LB vadovo palaiminimu galėtų dar 4–5 kartus padidinti išlaidas leisdami „Snoro“ indėlininkų pinigus, tačiau bankas vis tiek dirbtų pelningai. Nuo pat pradžių šioje istorijoje V.Vasiliausko pozicija ir veiksmai paremti melu. Ir tai tęsiama toliau. Netiesą LB vadovas sakė ir Seimo nariams, kalbėdamas parlamente 2011 metų lapkričio 17 dieną. Kad tuo įsitikintum, tereikia perskaityti tos dienos Seimo posėdžio stenogramą. Jis melavo ir Seimo Antikorupcijos komisijai, kitoms institucijoms teigdamas, kad per dieną iš banko „Snoras“ sąskaitų išplaukė milijardai ar šimtai milijonų litų, kad greitai bankas pritrūks lėšų savo veiklai ir panašiai.

– Kalbėdamas apie „Snorą“ viešojoje erdvėje LB vadovas V.Vasiliauskas nuolat vartojo žodžius „galimai“ ir „tikėtina“. Ar tai reiškia, kad remiantis prielaidomis ir galimybėmis ir buvo priimti realūs sprendimai sunaikinant mokų banką „Snoras“?

– Iš esmės man kyla klausimų dėl V.Vasiliausko kompetencijos. Kaip teisininkas gali vadovauti Lietuvos bankui? Visiems aišku, kad V.Vasiliauskas yra politinė figūra ir kad Lietuvos banko valdybos pirmininko postą turbūt gavo atlyginant jam už šalies prezidentės rinkimų štabo vadovo pareigas. Tačiau manau, kad bankininkystėje jis yra diletantas, paprastai šnekant, nesugeba perskaityti net sutrumpinto banko balanso. Esu įsitikinęs, kad priimdamas „Snorui“ lemtingus sprendimus V.Vasiliauskas visiškai nesuvokė, ką jis daro ir kokių padarinių tai turės. Tikiu, kad net ir dabar, gali būti, jis to visiškai nesuvokia. Vien teiginys, kad bankui buvo „įtariamas gripas, o paaiškėjo esąs vėžiukas“, puikiai iliustruoja jo finansinį išprusimą, bet niekaip neperteikia finansinės informacijos.

– Kada ir kaip sužinojote apie planuojamus veiksmus prieš banką „Snoras“? Kalbama, kad gavęs slaptos informacijos dideles pinigų sumas pervedėte į savo sąskaitas užsienio bankuose. Ar LB buvo įspėjęs, kad tokie veiksmai galimi? Ar LB turėjo jums priekaištų?

– Apie planuojamus drastiškus veiksmus prieš kurį nors Lietuvos komercinį banką sužinojau iš „Lietuvos ryto“ dienraščio straipsnio, išspausdinto 2011-ųjų lapkričio 15-ąją. Tuo metu nežinojome, kad kalbama apie banką „Snoras“. Su verslo partneriu V.Antonovu tuo metu buvome Kijeve, kur derėjomės dėl vieno Europos Sąjungos šalių bankų kontrolinio akcijų paketo pirkimo iš pagrindinio akcininko, gyvenančio Ukrainoje. Tos dienos rytą man iš Vilniaus paskambino sekretorė referentė ir informavo apie laikraštyje išspausdintą straipsnį. Iš karto susisiekiau su „Snoro“ atsakingais darbuotojais ir kartu koordinavome veiksmus siekdami kontroliuoti esamą situaciją banke ir užtikrinti normalų vadovavimą bei darbą. Banko „Snoras“ spaudos atstovė išplatino pranešimą, kad dienraštyje pateikta informacija nesusijusi su mūsų banku ar jo vadovais ir kad teisėsauga nevykdo jokių veiksmų ar tyrimų, susijusių su „Snoru“. Savo iniciatyva susisiekiau su LB vadovu V.Vasiliausku ir jis patvirtino neturįs jokių pretenzijų ar nerimo dėl banko „Snoras“ veiklos ar būklės. Taip, vėliau teko skaityti spaudoje apie tą dieną iš banko išplaunamas milijonines sumas, kad didžiuliai pervedimai buvo nukreipiami į lengvatinio apmokestinimo kompanijas, susijusias su pagrindiniais banko akcininkais, ir panašiai. Net iš oficialių šaltinių kasdien sklido vis kitokia informacija – tai priežiūriniai veiksmai, tai grobstymas, tai piramidė, tai tiesiog skylė. Tačiau taip, kaip vėliau paaiškėjo, tebuvo skleidžiamas melas, valdantiesiems siekiant pateisinti savo veiksmus užgrobus privačią nuosavybę, šiurkščiai atimant ją iš teisėtų savininkų. Net pats LB vadovas, supratęs, kad melavo, kitą dieną vėl prašėsi liudyti Seimo Antikorupcijos komisijai ir tąkart teigė, jog iš tiesų milijoniniai judėjimai, vykę 2011 m. lapkričio 15 dieną, tebuvo banko klientų asmeninių lėšų pervedimai į kituose bankuose esančias sąskaitas, tarp kurių buvo ir garsusis Santariškių klinikų 18 milijonų litų pervedimas. Tiesa, kai V.Vasiliauskas liudijo antrą kartą, pervedimų suma buvo jau ne milijardinė, o 100 milijonų litų (pabrėžiu!) klientų piniginių lėšų! Ką reiškia bankui 100 milijonų litų klientų lėšų sumažėjimas, kai jo turtą sudaro daugiau kaip 8 milijardai litų, iš kurių 6,3 milijardo litų – indėlininkų ir kreditorių lėšos? Faktiškai nieko – tai negali daryti įtakos banko stabilumui ar veiklos tęstinumui. Nė vienas banko „Snoras“ vadovų tikrai neketino niekur bėgti ir neatliko didžiulių piniginių pervedimų iš banko. Mano asmeninės ir šeimos narių lėšos liko banko „Snoras“ sąskaitose. Areštuoti visi mano pinigai, uždirbti per 20 metų bankininkystės karjerą sėkmingai plėtojant verslą. LB nebuvo įspėjęs apie galimus veiksmus prieš „Snorą“, o priekaištų turėjo, manyčiau, ne daugiau nei kitiems bankams. Tiesa, LB visada siekė apriboti mūsų verslą Rusijoje, Ukrainoje ir kitose NVS šalyse, matyt, dėl to, kad mums ten gerai sekėsi. Bankas „Snoras“ mokėjo dirbti tose rinkose, o tai smarkiai erzino mūsų konkurentus – skandinaviško kapitalo bankus su jiems lojaliais LB darbuotojais. Paskutiniais veiklos metais LB nutarimais „Snorui“ faktiškai buvo apribota galimybė veikti ir plėtoti savo verslą. LB apribojo galimybę pritraukti indėlius su didesnėmis palūkanomis nei Lietuvoje veikiančių skandinaviškų bankų, numatydamas palūkanų ribas, lygias skandinaviškam ekvivalentui; įpareigojo banką mažinti paskolų portfelį – pirma laiko susigrąžinti paskolas, suteiktas kitų šalių rezidentams, ypač drastiškai mažinti skaičių paskolų, suteiktų Rusijos rezidentams. Kartu reikėjo mažinti aktyvus, suteiktus banko kontroliuojamoms įmonėms. Visa tai vertinu kaip skandinaviško kapitalo bankų veiksmus siekiant sunaikinti nemėgstamą didžiausią ne skandinavišką konkurentą – banką „Snoras“. Turėdami didžiulę finansinę įtaką Lietuvos ūkiui jie ėmėsi daryti įtaką per valdžios ir valdymo institucijas, ir tokie jų veiksmai man nuostabos nekelia. Nuostabą kelia tik tai, kad Lietuvos ir LB vadovai, nesiskaitydami su jokiais padariniais, pasidavė tokiam spaudimui.

– Specialistai teigia, kad kai kurie kiti Lietuvos bankai buvo susidūrę su daug rimtesnėmis problemomis negu „Snoras“. Kodėl jiems leista dirbti, tačiau taikiniu pasirinktas „Snoro“ bankas?

– Esu įsitikinęs, kad visi bankai turi problemų, ne veltui sakoma, kad kuo didesnis bankas, tuo didesnės problemos. Tačiau apie savo problemas bankai turėtų kalbėti patys. Aš norėčiau pakalbėti apie dvejopus standartus. Turbūt visi puikiai atsimena 2008–2009 metų pasaulinės finansinės krizės padarinius. Lietuvoje veikiantys skandinaviški bankai drauge su savo pagrindiniais bankais patyrė milijardinių nuostolių ir dėl to buvo priversti kreiptis pagalbos į savo šalių vyriausybes. „Swedbank“ bankas vos nesustojo dėl nuostolių, kuriuos patyrė krizės įkarštyje. Visi kalbėjo apie milijardus litų nuostolių, patirtų Lietuvos bankų rinkoje, diskutavo, ar teisingai sudaryti rezervai galimiems nuostoliams dėl blogų paskolų kompensuoti, tačiau galų gale visiems viskas buvo gerai. Niekas nekalbėjo apie bankų turto trūkumus, galimą bankų turto iššvaistymą, dėl skirtingų apskaitos vertinimų susidariusias skyles (kai bankų aktyvai vertinami itin konservatyviai). Visiems viskas buvo gerai ir tiko, tačiau banko „Snoras“ atveju viskas buvo priešingai. Galiu drąsiai teigti, jog LB taiko dvejopus standartus, nes ne vieną sykį iš banko vadovų ir darbuotojų girdėjau teigiant, kad turėtume elgtis „kaip skandinavai“ – nefinansuoti verslo (kaip skandinaviški bankai elgėsi krizės įkarštyje), nesiūlyti patrauklių indėlių palūkanų ir rodyti rinkai, kad dirbame patirdami nuostolį. Savaime suprantama, kad mums, komercinio banko vadovams ir savininkams, tokios pretenzijos buvo nesuprantamos ir netinkamos. Aiškus LB taikomų dvejopų standartų pavyzdys yra neseniai pasirodžiusi vieša informacija apie Ūkio banko įvykdytą „Žalgirio“ futbolo stadiono įsigijimo sandorį – finansuojama suma sudaro 357 milijonus litų, o tai – 80 proc. viso banko kapitalo. Tačiau LB leido bankui į balansą įtraukti šį aktyvą! Juk stadiono kaina yra išpūsta, net nereali, tačiau visiems viskas gerai. Galiu pateikti pavyzdį palyginimui. Koventrio (Didžioji Britanija) futbolo klubo stadionas, vadinamas „Ricoh“ arena, – 32 tūkstančiai sėdimųjų vietų, prie jo pastatytas kazino, laisvalaikio centras, parduotuvės ir restoranai. Stadionas ir visos parduotuvės turi elektronines įėjimo, apskaitos ir kontrolės sistemas, stadionas pusiau dengtas, turi pusiau šildomas stadiono kėdes, VIP ložes. Tokio stadiono kaina – 26 milijonai svarų sterlingų (115 milijonų litų)! Šiame stadione vyko 2012 metų Londono olimpinių žaidynių futbolo atrankos rungtynės. Ar galima tai palyginti su „Žalgirio“ stadiono apgriuvusiomis betoninėmis tribūnomis ir šlako treniruočių aikštelėmis? Beje, visa tai vertinama trigubai didesne kaina! LB neleido bankui „Snoras“ tiesiogiai finansuoti švedų automobilių gamintojo „Saab“, nors buvo pateikta puikių kilnojamojo ir nekilnojamojo turto užstatų bei Švedijos vyriausybės garantija. Taigi buvome priversti tai atlikti netiesiogiai – ir per kompaniją „Spyker“. Visai neseniai LB vadovas V.Vasiliauskas teigė, kad banko „Snoras“ paskolos, suteiktos koncernui „Spyker/Saab“, yra bevertės. Tačiau paaiškėjo, kad vien bankrutavusi „Saab“ gamykla naujam savininkui buvo parduota už 220 milijonų eurų (760 milijonų litų). O neseniai paskelbta, kad Kinijos Čingdao miesto investicinė bendrovė už 22 proc. akcijų paketą sumokėjo 320 milijonų dolerių (832 milijonus litų) naujajam „Saab“ savininkui! Aišku, kad V.Vasiliauskas kitaip ir negalinti vertinti „Saab“ projekto, nes tik dėl jo veiksmų ir buvo sužlugdytas „Saab“ pardavimo sandoris, kurį vykdė V.Antonovas. Tačiau labai norėtųsi išgirsti, kaip šią mano išdėstytą situaciją vertina „sąžiningieji“ LB priežiūros specialistai, dabar besidarbuojantys Lietuvos banke, nes juk visi „nesąžiningieji“ buvo atleisti iš darbo drauge su buvusiu LB Kreditų įstaigų priežiūros departamento direktoriumi! Bankas „Snoras“ taikiniu buvo pasirinktas dar ir dėl to, jog mes buvome laikomi stipria politine jėga – turėjome pakankamai finansinių išteklių ir valdėme didžiausią akcijų dalį vienoje įtakingiausių šalies žiniasklaidos grupių – UAB „Lietuvos rytas“. Turbūt buvusi valdančioji konservatorių Vyriausybė laikė mus labai pavojingais, nors į politiką nesikišome ir nedarėme jai įtakos. Be viso to, pagrindinis banko akcininkas buvo rusas, tad tiek jam, tiek ir man, kaip banko vadovui, nuolat tekdavo aiškintis ir kęsti nuolatinius priekaištus dėl banko „Snoras“ pagrindinio akcininko V.Antonovo esą netinkamos pilietybės. Jeigu pagrindiniai banko akcininkai būtų buvę amerikiečiai ar švedai, nemanau, kad kas nors panašaus būtų įvykę. Nuo pat 2009-ųjų birželio 23 dienos, kai paskelbėme apie ketinimą įsigyti „Lietuvos ryto“ grupės akcijų paketą, prasidėjo nuolatinis „Snoro“, jo savininkų puolimas, buvo daromas spaudimas man, kaip banko vadovui. Prisiminkite kad ir tuo metu pasirodžiusius R.Staselio, D.Radzevičiaus, L.Gintalaitės ir kitų autorių straipsnius, kuriuose buvo teigiama, kad „Rusai vėl puola… Kremlius, rusiškas kapitalas perima šalies žiniasklaidos kontrolę“! Daugiausia puolimo sulaukdavau iš politikų, ypač konservatorių partijos narių, LB atstovų. Žinau, kad panašų spaudimą patyrė ir kiti banko „Snoras“ valdybos nariai. Nuolat klausinėta, kodėl buvo įsigytas akcijų paketas, raginama parduoti ir net įvardijami konkretūs galimi pirkėjai. Buvo raginama atleisti iš darbo portalo lrytas.lt vadovą Rimvydą Valatką, kuris savo straipsniuose kritiškai pasisakydavo apie šalies prezidentę. Be abejo, konkrečius vardus, pavardes ir aplinkybes atskleisiu teisme. Tai esu nurodęs ir savo liudijime, atiduotame teismui. Ne kartą buvau įspėtas nedraugauti su šviesaus atminimo Socialdemokratų partijos vadovu Algirdu Brazausku, su kuriuo bičiuliavomės šeimomis. Konservatorių vadams, matyt, tai, švelniai tariant, kėlė alergiją.

– Londone tvirtinote, kad jūsų byla politinė. Kokiais argumentais remiatės?

– Daug argumentų aš jau išsakiau šiame interviu. Esu tvirtai įsitikinęs, kad banko „Snoras“ nacionalizavimo ir veiklos sustabdymo priežastys, tiksliau banko užgrobimo ir sužlugdymo priežastys, buvo ne ekonominės, o politinės: tai ir skandinaviško kapitalo bankų spaudimas, ir „Lietuvos ryto“ dienraščio kritiškos publikacijos paskirų Lietuvos vadovų ir Vyriausybės atžvilgiu, tai ir galimybė buvusiai Vyriausybei pridengti valstybės finansines problemas pasinaudojant „Snoro“ skandalu. Bankas „Snoras“ buvo sėkmingai augantis bankas. Susiklosčius aplinkybėms (2008–2009 metų pasaulinės finansų krizės metu) bankas „Snoras“ turėjo galimybę pritraukti bankų konkurentų klientus, kuriuos kreditavome sunkiu metu. Ir tai padėjo ištverti ne vienam ūkio subjektui Lietuvoje. Skirtingai nei skandinaviško kapitalo bankai, „Snoras“ net ir tuo laikotarpiu dirbo pelningai, o tai itin erzino konkurentus. Be viso to, pasibaigus krizei skandinavų bankai pradėjo mėginti susigrąžinti prarastus klientus, tačiau šie nerodė itin didelio noro grįžti pas kartą juos jau nuvylusius bankus. Esu įsitikinęs, kad būtent tada ir prasidėjo skandinaviškų bankų spaudimas tiek šalies vyriausybei, tiek ir Lietuvos bankui apriboti ir po truputį sustabdyti „Snoro“ veiklą. O nepavykus tai buvo padaryta vienu administraciniu potvarkiu, t.y. 2011 11 16 LB valdybos nutarimu! Kita „Snoro“ nacionalizavimo priežastis – įtakingos žiniasklaidos grupės „Lietuvos rytas“ 34 proc. akcijų paketo įsigijimas. Kitų 66 proc. akcijų savininkai – pavieniai fiziniai asmenys, kuriems daryti įtaką yra sunku. Todėl visas dėmesys siekiant sutramdyti nepalankias šalies valdžiai publikacijas „Lietuvos ryte“ buvo nukreiptas į „Snorą“. Be to, kaip tapo žinoma, banke „Snoras“ buvusios Vyriausybės ir savivaldybių skolos siekė keletą šimtų milijonų litų. Ne paslaptis buvo ir tai, kad valstybė jau seniai buvo susidūrusi su finansinėmis problemomis, atsirado labai palanki galimybė paslėpti skolas ir jų negrąžinti pasinaudojant vadinamąja „Snoro“ problema. Pasirinkus šiurkščiausią ir drastiškiausią susidorojimo su „Snoro“ banku būdą – nacionalizavimą ir veiklos sustabdymą – tapo įmanoma iš rinkos pašalinti skandinaviškiems bankams itin nepatogų rinkos žaidėją. Be to, valstybė įsigijo nuosavybėn valstybės vadovų atžvilgiu itin kritiškai pasisakančio dienraščio akcijų dalį. Taip pat tapo įmanoma nusavinti banko „Snoras“ turto dalį ir prisidengiant „atsiradusia skyle“ pasiaiškinti dėl šalies finansinių problemų. Galima drąsiai daryti išvadą, kad banko „Snoras“ nacionalizavimas yra ne tik politinis žingsnis, bet ir – dar blogiau – valstybės įsiterpimas į konkurencinę kovą. Pažiūrėkite, kas vyksta šiuo metu. Neseniai skelbta, kad bankui „Snoras“ leista investuoti savo lėšas tik į Lietuvos vertybinius popierius (VP) arba dėti indėlius (kur?) išimtinai tik į Lietuvoje veikiančius skandinaviško kapitalo bankus: SEB, „Swedbank“, DNB, „Nordea“ ir „Danske“. Kodėl negalima investuoti į JAV iždo vertybinius popierius ar (ir) į Europos Sąjungos šalių, pavyzdžiui, Vokietijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos valstybių vertybinius popierius? Todėl, kad reikia užkamšyti biudžeto skyles ir nuolankiai atšokti pagal skandinavų dūdelę. Tai daugiau nei iškalbinga.

– Anksčiau yra tekę bendrauti su jūsų pavaduotoju R.Vaitekūnu. Jis prašydavo įtikinti „Lietuvos ryto“ žurnalistus nekritikuoti prezidentės, nes po kiekvieno kritiško straipsnio suaktyvėdavo teisėsaugos institucijų puolimas prieš „Snorą“. Ką žinote apie tai?

– Manau, kad šį klausimą būtų korektiška pateikti pačiam R.Vaitekūnui. Per kitus banko valdybos narius bei darbuotojus mes taip pat gaudavome informacijos apie kai kurių asmenų reiškiamą nepasitenkinimą dėl kritiškų, tačiau, mano manymu, objektyvių straipsnių apie šalies vadovę ir Vyriausybės narius, jų darbą. Pavyzdžiui, kartą iš Prezidentūros patarėjų stovyklos mums buvo perduota tokia žinia: „Kritikuokite dienraštyje „Lietuvos rytas“ ką norite, tik ne prezidentę“. Esu įsitikinęs, jog bet kuris „Lietuvos ryto“ vadovų ar darbuotojų gali patvirtinti, kad nei bankas, nei jo antrinė įmonė – tiesioginė UAB „Lietuvos rytas“ akcininkė – nedarė ir nesiekė daryti įtakos tiesioginei „Lietuvos ryto“ veiklai ir jos publikacijų turiniui. Ir toliau nemažėjant perspėjimo signalų, vertinant iš šios dienos perspektyvos, mūsų sprendimas ignoruoti tokius perspėjimus, manau, buvo neatsakingas. Tačiau tuo metu manydami, kad Lietuva yra demokratinė valstybė, Europos Sąjungos narė, netikėjome, kad valdžia imtųsi tokių drastiškų veiksmų, kokių buvo imtasi prieš mane, mano partnerį V.Antonovą ir mūsų verslą. Mes manome, kad Lietuvoje yra žodžio laisvė, kad žurnalistai gali turėti pilietinę poziciją, o, pasirodo, gyvename vos ne diktatūros sąlygomis, vos ne Baltarusijoje. Apie spaudos žodžio laisvę galime tik diskutuoti, ir tai tik tyliai. Yla iš maišo vėl išlindo jau 2011 lapkričio 18 dieną, kai tuometis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Anušauskas oficialiai pareiškė, jog būtina uždrausti bankų įmonėms valdyti žiniasklaidos priemones, ir skubos tvarka įregistravo Visuomenės informavimo įstatymo pataisą. Netrukus šalies vadovė D.Grybauskaitė, duodama interviu leidiniui „Veidas. Prognozės 2012“, paklausta apie padėtį, kai bankas „Snoras“ per antrinę įmonę valdė „Lietuvos ryto“ akcijas, pasakė labai blogai vertinanti finansų sektoriaus susiliejimą su žiniasklaida ir ketinanti palaikyti įstatymų pataisas, kuriomis būtų draudžiama antrinėms finansinių institucijų įmonėms įsigyti žiniasklaidos priemones. Kai šiandien viską permąstau, tai mes, įsigydami „Lietuvos ryto“ akcijų paketą per antrinę banko „Snoras“ įmonę, viską padarėme skaidriai ir aiškiai, gavome Konkurencijos tarybos leidimą. Nedarėme to taip, kaip tai padarė „Ūkio“ banko grupė įsigydama leidinių grupę „Diena Media“ per tarpininką. Ir nors visi žino, kad dienraščius „Kauno diena“, „Vilniaus diena“ ir „Klaipėda“ iš tikrųjų valdo vienas pagrindinių „Ūkio“ banko akcininkų V.Romanovas, visiems viskas gerai. Tiesa, „Diena Media“ laikosi pagrindinės taisyklės – nekritikuoja šalies vadovų. Tad šia tema daugiau komentarų ir nereikia.

– Kaip jūs vertinate netikėtą S.Freakley atsiradimą „Snore“? Kas rekomendavo ši žmogų? Teko girdėti, kad jis ir V.Vasiliauskas buvo geri pažįstami dar nuo tų laikų, kai V.Vasiliauskas dirbo advokatų kontoroje „Lawin“. Kaip vertinate 17 mln. litų pervedimą S.Freakley?

– Man yra visiška paslaptis, kodėl bankui „Snoras“ administruoti pasirinkta tokia maža, niekam beveik nežinoma kompanija, kurios pačios ir jos vadovo patirtis iki to laiko buvo tik nedidelio viešbučio Škotijoje administravimas! Sandoris yra aiškiai korupcinis, kvepia nekompetencija ir niekas neatsako, kodėl „Snoro“ administravimas tiek daug kainuoja. Esu įsitikinęs, jog atsakymą į visus šiuos, ir ne tik šiuos, klausimus privalo rasti prokuratūra. Be to, ir Seimo laikinoji komisija dėl situacijos bankrutuojančiame banke „Snoras“ išsiaiškinimo savo parengtose 2012 05 30 išvadose konstatavo, jog sutartyje tarp LB, atstovaujamo valdybos pirmininko V.Vasiliausko, ir laikinojo banko „Snoras“ administratoriaus S.Freakley yra nustatyti Seimo įsipareigojimai laikinajam „Snoro“ administratoriui S.Freakley, kuriuos nustatydamas Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas galimai viršijo savo įgaliojimus. Situaciją ištirti buvo numatyta pavesti Generalinei prokuratūrai. Reikia konstatuoti, kad Vyriausybė, priėmusi 2011 11 16 sprendimą dėl banko „Snoras“ akcijų nacionalizavimo, prisiėmė visą atsakomybę ir visi ginčai tapo valstybės problema. Tad savaime iškyla klausimas: jei bankas „Snoras“ tapo valstybiniu banku ir visas jo turtas tapo valstybės nuosavybe, kodėl į tokį neatsakingą banko turto švaistymą, nepagrįstai brangų jo turto administravimą ar galima neteisėtą pasisavinimą taip atsainiai žiūri prokurorai? Kodėl neginamas viešasis interesas, kodėl nereaguoja Valstybės kontrolė, Seimo Audito komitetas ir Antikorupcijos komisija? Ateitis parodys, kiek iš šios istorijos uždirbo ir „Lawin“ advokatų kompanija. Kas gali paneigti, kad „Lawin“ nedalyvavo šioje istorijoje nuo pat pradžių, pavyzdžiui, kad ir iš anksto rengiant įstatymų pataisas, kurios buvo svarstomos Seime kitą dieną po banko „Snoras“ nacionalizavimo rengiantis ji padalyti į „gerąjį“ ir „blogąjį“ bankus. Manau, kad teisėsaugos organai per tam tikrą laiką vis tiek išsiaiškins, kiek ir kas uždirbo iš nesąžiningo banko „Snoras“ nacionalizavimo ir jo tyčinio bankroto. Vien vertindamas S.Freakley išsimokėtą 17 mln. litų atlygį už 8 darbo dienas galiu tai apibendrinti tik kaip neteisėtą banko indėlininkų lėšų pasisavinimą, nes lėšos buvo pervestos iš banko sąskaitų nulaužus banko „Snoras“ informacines mokėjimo sistemas. Tai buvo atlikta jau po to, kai LB valdyba savo 2011 11 24 nutarimu Nr.03-96 buvo priėmusi sprendimą atšaukti „Snoro“ bankinę licenciją ir bankas faktiškai nebegalėjo vykdyti finansinių mokėjimo operacijų. Pažymėtina, kad minėtos piniginių lėšų pervedimo operacijos buvo atliktos S.Freakley asmeniškai imantis priemonių – jo iniciatyva ir buvo atliktas tarptautinis pavedimas ignoruojant LB valdybos 2011 11 16 nutarimo Nr.03-186 nuostatas, draudžiančias bankui „Snoras“ vykdyti bet kokias finansines operacijas. Esu įsitikinęs, jog tai irgi yra prokurorų pareiga – atlikti tyrimą ir išsiaiškinti dėl galimai nusikalstamų banko „Snoras‘” laikinojo administratoriaus S.Freakley veiksmų, ir ne tik dėl šių. Reikia kalbėti ir apie S.Freakley inicijuotą, tačiau niekieno nesankcionuotą banko mokėjimo sistemų atjungimą 2011 11 16 popietę – tai lėmė visišką banko „Snoras“ veiklos sustabdymą, ir apie „Snoro“ klientų duomenų bazės nusavinimą ir išvežimą į kitą šalį.

– Seimo narys V.Gailius tvirtina, jog net Valstybės saugumo departamento vadovai įkalbinėjo prezidentę nesiimti drastiškų veiksmų prieš „Snorą“, nes tuomet valstybė patirs didelių nuostolių. O ar jus esate apskaičiavę, kokią žalą dėl banko nacionalizavimo patyrė Lietuva?

– Aš nežinau, ar taip buvo. Esu apie tai girdėjęs tik iš spaudos. Jeigu taip buvo iš tiesų, tai, manau, tie vyrai išties protingi, jeigu numatė ar apskaičiavo, kiek nuostolių gali patirti Lietuva dėl neteisėtų veiksmų prieš privačią nuosavybę, kaip ir buvo su „Snoru“. Esu įsitikinęs, kad atsiras tas, kuris apskaičiuos visą žalą, kurią šalis patyrė dėl šių įvykių. Šiandien tik norėtųsi buvusios valdančiosios daugumos arba buvusios Vyriausybės vadovo paklausti – kiek Lietuvai jau kainavo pasiskolinti 4 milijardus litų už beveik 7 procentus metinių palūkanų. Tie pinigai buvo skirti „Snoro“ indėlininkų draudimo išmokoms, nors kartu nutylima, o kurgi dingo Indėlių ir investicijų draudimo fonde tam tikslui ilgus metus visų Lietuvos komercinių bankų kauptos lėšos? Juk visi šalies bankai mokėjo į šį fondą draudimo įmokas, o per laikotarpį nuo šio fondo įkūrimo nebankrutavo nė vienas komercinis bankas, todėl ir nereikėjo mokėti draudimo išmokų iš sukauptų lėšų. Beje, dar ir dabar, praėjus keturiolikai mėnesių nuo išmokų datos, SEB banke laikoma apie 500 mln. litų draudimo išmokų, pervestų iš Indėlių ir investicijų draudimo fondo. Už šiuos pinigus SEB bankas valstybei nemoka palūkanų, nors šios lėšos valstybei kainuoja beveik 7 proc. metinių palūkanų! Kalbame apie tą patį skandinaviško kapitalo SEB banką, kuris be jokio konkurso ar atrankos buvusios A.Kubiliaus vadovaujamos konservatorių Vyriausybės nurodymu per vieną dieną tiesiog stebuklingai tapo visos banko „Snoras“ klientų bazės šeimininku. Po banko „Snoras“ bankroto „Snoro“ grupės įmonėse buvo panaikinta apie du tūkstančius darbo vietų. Galima apskaičiuoti, kiek kainavo sukurti šias gerai apmokamas darbo vietas ir kiek dabar valstybė neteko mokesčių į biudžetą, įmokų „Sodrai“, kiek išmokėta bedarbio pašalpų. Esu įsitikinęs, kad per tam tikrą laiką bus apskaičiuotas tikrasis žalos mastas. Be to, yra rizika, kad Lietuva patirs dar didesnių nuostolių dėl buvusios valdžios neteisėtų veiksmų. Atsakingos valstybės institucijos jau informuotos apie buvusių banko „Snoras“ pagrindinių akcininkų ruošiamą 5 mlrd. JAV dolerių ieškinį tarptautiniam arbitražui.

– Nacionalizavus „Snorą“ bankroto administratorius džiaugėsi, kad per metus pavyko surinkti daugiau kaip milijardą litų, kad sėkmingai – už tris milijonus litų – parduoti „Snoriukai“, yra pirkėjų, norinčių už 10–15 mln. litų pirkti „Snoro lizingą“, už 20 mln. litų – „Finastos“ grupę. Kaip vertinate tokius skaičius?

– Taip, paštui „Snoriukų“ tinklas parduotas už 3,1 mln. litų. O kodėl už tokią kainą, turbūt geriausiai žino banko bankroto administratorius N.Cooperis. Buvo parduota 220 taupomųjų skyrių „Snoriukų“ su visa jų funkcionavimo įranga – bankomatais, vaizdo stebėjimo aparatūra, specialiais baldais, raštinės reikmenimis, kompiuterizuotomis darbo vietomis, ilgalaikėmis žemės sklypų nuomos sutartimis, fiksuotojo ir mobiliojo ryšio sistemomis, techninėmis apsaugos priemonėmis, kurios būdavo nuolat atnaujinamos. Šis tinklas funkcionavo, tereikėjo pakeisti iškabą. Papildomai paštui dar kartu buvo parduota ir banko mokėjimo kortelių emitavimo įranga, kurios įsigijimo vertė buvo 1,2 mln. litų. Ir visa tai buvo parduota už metalo laužo kainą. O „Snoro“ buhalteriniai dokumentai rodė, kad mažmeninis „Snoriukų“ tinklas kainavo 50 mln. litų be pridėtinės vertės mokesčio. Šio tinklo likutinė vertė, atskaičius nusidėvėjimą, dabar yra 16 mln. litų plius PVM. Tuo lengvai galima įsitikinti iš turimų buhalterinės apskaitos duomenų. Šio teritorinio tinklo rinkos vertė yra bent dvigubai didesnė. Bankroto administratorius N.Cooperis tikrai nieko nedaro, kad vertingiausios turto dalys – vis dar veikiančios įmonės būtų pelningai parduotos. Ponas N.Cooperis tik imituoja darbą – jis stengiasi tik pateisinti savo 14 mėnesių buvimą banke ir kuo greičiau išpumpuoti savo kompanijos pelną – savo uždarbį. Bankroto administratorius ir visa jo konsultantų komanda už daugiau kaip 30 mln. litų atlygį per ketvirtį imituoja darbą neva po daugelį pasaulio šalių ieškodami buvusių banko „Snoras“ akcininkų turto, brangiai „kovoja“ su mumis, nors tas jų darbas tiek ir nekainuoja. Juk nereikia nieko toli ieškoti, nes viskas įrašyta banko balanse arba viskas jau seniai surasta pagal registrų duomenis ir yra areštuota. Tik, va, dėl buvusių banko pagrindinių akcininkų turto vertės darosi kažkokie stebuklai. Praėjusių metų pradžioje buvo pranešta, jog areštuota 300 mln. litų vertės mano ir V.Antonovo asmeninio turto. 2012 metų birželį pranešta visuomenei, kad vien V.Antonovo turto ir piniginių lėšų areštuota 1,7 mlrd. litų vertės. O praėjusių metų gruodį N.Cooperio komanda kartu su Lietuvos generalinės prokuratūros atstovais raportavo visuomenei nuveikusi labai daug – buvusių „Snoro“ pagrindinių akcininkų areštuoto turto vertė išaugo beveik trigubai – iki 805 mln. litų. Taigi išaugo ar sumažėjo, jei to turto anksčiau buvo 1,7 mlrd. litų vertės? Labai sunku meluojant nesuklysti, o ypač skaičiuojant mano turtą, kuris visas Lietuvoje, vaizdžiai tariant, kaip ant delno. Niekada nežinojau, kad esu toks turtingas. Galiu patvirtinti, kad šiuo metu banko „Snoras“ sąskaitose yra apie 2 mlrd. litų piniginių lėšų. Iš jų, kaip girdėjote, 1,3 mlrd. litų bankui jau net leista investuoti į šalies Vyriausybės vertybinius popierius ir dėti indėlius į skandinaviškus bankus. Bankroto administratorius paveldėjo kokybišką ir pelningą banko „Snoras“ 3 mlrd. litų paskolų portfelį, duodantį bankui nuolatinių pajamų. Kitų piniginių lėšų ir bankui priklausančio turto bankroto administratoriui irgi nereikėjo labai uoliai ieškoti, viskas buvo rasta banko balanse. Banko ir filialų pinigų saugyklose ir „Snoriukų“ seifuose bei bankomatuose buvo „rasta“ piniginių lėšų – 140 mln. litų ir 55 mln. litų ekvivalentu užsienio valiuta, iš banko korespondencinių sąskaitų sugrąžinta per 800 mln. litų piniginių lėšų. Priskaičiuokite dar lėšas, buvusias „Snoro“ sąskaitoje Lietuvos banke, – štai jums ir vienas milijardas litų! Taip pat per daugiau kaip metus „Snorui“ buvo grąžinta nemažos sumos paskolų ir sumokėta palūkanų. Banko garažuose „rasti“ bankui priklausantys automobiliai bei suregistruotas kitas banko balanse esantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas. Viskas gana paprasta. Kaip minėjau, bankas ir dabar dirba pelningai (net pavydu, ant kokio aukso kiaušinio tupi svečias iš užjūrio).

– Oficialiai skelbiama, kad bankrutuojančiame banke „Snoras“ vidutinis atlyginimas yra 13,5 tūkst. litų. O kiek uždirbdavo darbuotojai, kai bankas veikė?

– Aišku, kad tai, jog neveikiančio valstybinio (pabrėžiu – valstybinio) banko darbuotojų vidutinis atlyginimas siekia net 13,5 tūkstančio litų, yra nesusipratimas. Žinodamas, jog pats bankroto administratorius per mėnesį uždirba 100 000 litų, o jo 30 konsultantų komanda per ketvirtį išsimokėjo 33,5 mln. litų, supranti, kad paprastiems banko „Snoras“ kreditoriams lieka tik už galvos susiimti. Galiu pasakyti, kad veikiančio banko, turėjusio 1300 darbuotojų, 252 banko padalinius, tvarkiusio 1,3 mln. klientų sąskaitas, turėjusio pelningai dirbančius banko filialus užsienyje bei pelningai veikiančias 35 antrines įmones, darbuotojų faktinis atlyginimų fondas per ketvirtį sudarė 15 mln. litų. Vadinasi, vidutinis mėnesinis darbuotojų atlyginimas buvo 3,8 tūkst. litų. Palyginkite skaičius – daugiau negu iškalbinga. Pagal banko „Snoras“ pajamų ir išlaidų sąmatos straipsnius galima matyti, jog veikiančio banko operacinės išlaidos siekė 30 mln. litų per ketvirtį, bankrutuojančio banko išlaidos – 46 mln. litų.

– Ketinate kartu su V.Antonovu Lietuvą paduoti į tarptautinio arbitražo teismą. Kada vyks šis procesas? Ar nemanote, kad po kelerių metų Lietuva jūsų atsiprašys ir bandys ginčą baigti taikos sutartimi?

– Kaip jau minėjau, Lietuva yra oficialiai įspėta, kad bus bylinėjamasi tarptautinio arbitražo teisme, o ieškinys siekia 5 mlrd. JAV dolerių. Mūsų teisininkai dirba. Kiek žinau, yra paskirti ir Lietuvai atstovausiantys teisininkai – jiems numatyta 10 mln. litų galimoms teisinėms išlaidoms padengti. Kaip bus dėl taikos sutarties, parodys ateitis.

– Kai bankas klestėjo, turėjote daug draugų tarp įtakingų politikų, tačiau dabar daug jų nusisuko nuo jūsų. Kodėl?

– Kiek liko draugų? Kiek liko, tiek ir užtenka! Dabar draugai tie, kurie atskrenda į Londoną, mus palaiko, kartu švenčiame šventes. Gavome daug gyvenimo pamokų, kurios labai vertingos, bet gana brangiai kainavo. Apie kokią draugystę galima kalbėti, jei pirmaisiais mėnesiais žmonės bijojo mums skambinti iš savo telefonų, ypač tie, kurie turi kokio nors turto, nes manė: jei sunaikino „Snorą“, tai gali ir man taip nutikti. Kai kuriems jų buvo tiesiai šviesiai sakoma: „Ar norite, kad ir jums būtų kaip „Snorui“?“ Baimė, sakyčiau, buvo begalinė. Kai kas nedrįsdavo skristi į Londoną lėktuvu – važiuodavo savo transportu, kad nebūtų užfiksuoti. Sunku patikėti, bet taip buvo, jau nekalbant apie tai, kad visi manė, jog klausomasi pokalbių telefonu. Dabar tai lyg ir baigia praeiti, gal paprasčiausiai nebekreipi į tai dėmesio, nors pastaruoju metu atrodė, kad daugelį žmonių yra užvaldžiusi baimė – baimė turėti savo nuomonę, baimė garsiai ją reikšti. Kiek stebiu Lietuvos žiniasklaidos erdvę, man atrodo, kad tik Vilniaus meras Artūras Zuokas išdrįso nusimesti baimės pančius, kai atvirai pareiškė apie būtinybę ieškoti kandidatų į naujos kadencijos prezidento postą. Nepabūgo ir Nepriklausomybės Akto signataras Z.Vaišvila, atvirai prabilęs apie baltąsias dėmes šalies vadovės biografijoje.

– Likus kelioms savaitėms iki banko nacionalizavimo prezidentė lankėsi Druskininkų slidinėjimo arenoje ir dėkojo „Snorui“, kad šis padėjo pastatyti tokį objektą. Tačiau netrukus ji palaimino banko nacionalizavimą. Kaip tai vertinate?

– Tas oficialus renginys vyko 2011 metų lapkričio 9-ąją. Prezidentė spaudė man ranką ir dėkojo, kad ryžomės finansuoti ir padėjome pastatyti šį nacionalinės svarbos objektą – dengtą sniego areną. O po savaitės šalies vadovė jau elgėsi priešingai. Kai mažiau pažįsti žmogų, labai sunku nuspręsti, kada matai tikrąjį jo veidą. Ar tada, kai, kaip atskleidė signataras Z.Vaišvila, prezidentė galbūt sakė netiesą savo rinkėjams nuslėpdama kai kuriuos savo biografijos faktus? Ar ir tada, kai sveikindama spaudė man ranką renginyje Druskininkuose? Matyt, ir prezidentė gali būti dviveidė.

– Po banko nacionalizavimo konservatoriai labai nenorėjo, kad būtų sukurta komisija „Snoro“ istorijai tirti. Paskui atsisakė tvirtinti išvadas, nepalankias Lietuvos bankui. Kodėl?

– Tai kad nacionalizavimo nebuvo. Teisėtas nacionalizavimas vyksta tada, kai savininkai ir valstybė mėgina kartu spręsti iškilusias problemas. Nacionalizavimas – tai gelbėjimas. Nuosavybę iš savininko galima paimti tik visuomenės poreikiams ir tik teisingai atlyginus. Yra Konstitucinio teismo išaiškinimas, kad priimant sprendimą dėl nacionalizavimo – nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams – tuo pat metu turi būti nustatomas ir konkretus atlyginimo dydis, mokamas už paimtą turtą. Tas pats Konstitucinio teismo išaiškinimas teigia, kad apie nacionalizavimo faktą, sąlygas ir priklausantį atlyginimo dydį savininkas turi būti informuojamas dar prieš priimamą sprendimą. Abi šalys turi pasiekti susitarimą dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę, o jam nesant ginčą turi išspręsti teismas. Neįvykdžius šių sąlygų, nuosavybė iš savininko negali būti paimama! Klausimas – ar buvo laikomasi nors vienos tų sąlygų „Snoro“ atveju? Ne. Nebuvo. Banko „Snoras“ atveju tai tebuvo privačios nuosavybės užvaldymas, tiksliau – užgrobimas. Už tokią veiklą gali tekti ir atsakyti, gal todėl konservatoriai ir bijojo, priešinosi komisijos išvadoms ar tyrimui. Juk sukurti Seimo laikinąją komisiją pavyko tik iš trečio karto. Vėlgi kadangi komisijos išvados buvo nepalankios Lietuvos bankui, valdančiajai daugumai ir buvusiai konservatorių Vyriausybei, nes teigė, kad banko „Snoras“ pertvarkymo planas buvo rengiamas iš anksto su Švedijos centrinio banko ir Švedijos finansų priežiūros tarnybos specialistų ir konsultantų pagalba, kad dokumento ar kitokių įrodymų, pagrindžiančių banko „Snoras“ turto vertės sumažėjimą komisijai pateikta nebuvo, kad banko „Snoras“ nacionalizavimas buvo skubotas ir nemotyvuotas, todėl valdantieji ir pasistengė sužlugdyti balsavimą dėl išvadų tvirtinimo Seimo komisijoje išeidami iš posėdžių salės ir sužlugdydami teisėto posėdžio kvorumą.

– Kai kurie pareigūnai tvirtina, kad po kelerių metų bus teisiami ne R.Baranauskas ir V.Antonovas, o banko užgrobimą organizavę asmenys. Ar tikite, kad taip bus? Kas, jūsų nuomone, buvo pagrindiniai organizatoriai?

– Tikėti galima tik Dievą, ir aš tikiu. Taip, taip turėtų būti – teisybė bus, anksčiau ar vėliau, gyvenimas ilgas. Visos šios istorijos vykdytojai veikė pagal iš anksto parengtą ir suderintą planą, veikė organizuotai ir tiksliai. Galimus keturis pagrindinius šios akcijos vykdytojus ir dalyvius galėjome matyti kitą dieną po banko uždarymo susirinkusius prie apskritojo stalo Prezidentūroje. Ten vyko susitikimas, po kurio prezidentė pati atėjo pabendrauti su žiniasklaidos atstovais. Tai buvo išskirtinis atvejis, nes prezidentė niekada po susitikimų su pareigūnais pati nedalyvaudavo pokalbiuose su spaudos atstovais ir siųsdavo savo patarėjus ar atstovus. Reikia atkreipti dėmesį, kad ši vieša jos kalba puikiai atskleidė visos istorijos esmę: „Nacionalizavimą palaikau, „Snoras“ nebuvo lietuviškas bankas“. Nė vienas kitas susitikimo dalyvis į pokalbį su žiniasklaida neatėjo.

– Pinigus „Snore“ prarado daug įtakingų verslininkų, oligarchų iš Rusijos. Ar jie nekaltina jūsų?

– Manyčiau, jog dauguma banko klientų supranta, kad pinigus jie prarado dėl buvusios Lietuvos Vyriausybės neteisėtų ir drastiškų veiksmų. Jie supranta, kad pinigus prarado jau valstybiniame banke. Daugumą buvusių banko „Snoras“ klientų aš ir mano partneris pažįstame asmeniškai, su kai kuriais jų dirbome dešimt ir daugiau metų, kartu išgyvenome 1998 metų Rusijos finansų krizę, sėkmingai įveikėme 2008–2009 metų pasaulinės finansų krizės padarinius. Pasitikėjome ir pasitikime vieni kitais. Kartu dirbdami tik augome ir uždirbdavome – tiek klientai, tiek ir bankas bei jo akcininkai. Man vadovaujant bankui iš jo nedingo nė vienas kliento litas, visi klientai buvo patenkinti, gyrė profesionalius darbuotojus bei kokybišką aptarnavimą. Paskiri klientai, suprasdami, kad pinigus prarado valstybiniame banke, ketina kreiptis į teismus ir teikti ieškinius valstybei. Šiomis dienomis taip pat teko išgirsti, jog neįregistruotos naujos banko „Snoras“ akcijos emisijos pirkėjai teisybės nusprendė ieškoti ir Liuksemburge veikiančiame Europos Sąjungos Teisingumo Teisme. Net ir esant dabartinei „Snoro“ situacijai ir finansinei būklei, esu tvirtai įsitikinęs, kad banką galima sanuoti, įmanoma surasti investuotoją, kuris sumokėtų Vyriausybei protingą kainą už naująjį banką. Visiškai įmanoma restruktūrizuoti banko įsipareigojimus klientams ir taip bankui per tam tikrą laiką atidirbti visiems (pabrėžiu – visiems) klientams priklausančias lėšas.

2013 02 02

Lietuvos rytas

Galite sekti naujienas RSS 2.0 pagalba.

4 Komentarų

  1. 1
    xmas 
    2013 Vasaris 16

    Nieko kito is aferisto Baranausko or nesitikejau, netikiu ne vienu sio zuliko zodziu, vagis ypac politikuojantis, turi sedeti

  2. 2
    pastabele 
    2013 Vasaris 19

    Sėdėti turi nusikaltėliai, o kuo kaltas ponas Barnauskas, dar reikia įrodyti, xmai.

  3. 3
    xmas 
    2013 Vasaris 20

    Pasakiau tik savo nuomone. Esu tikras,Vasiliauskas turi savo versija, kuri sitam vagiui nepatiktu. Tik nereikia apsimetineti, kad jis nenorejo spausti Prezidentes “Lietuvos ryto” rankomis. Bankininkai turi laikytis atokiau nuo politikos.

  4. 4
    bajeris 
    2013 Vasaris 23

    Žiniasklaida, xmai, yra verslas. Pagalvok apie tai.

Parašykite komentarą