• 2013 Sausis 18

Visuomenę vis labiau stebina Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) veikla, kai triukšmingai suimami įvairaus rango pareigūnai, politikai, valdininkai, lobistai ir garsūs verslininkai, tačiau bylos subliūkšta. Kodėl taip yra, „Valstiečių laikraštis“ klausia vieno iš STT įkūrėjų ir pirmo jos vadovo Juozo Gaudučio.

Iki STT įkūrimo su korupcija kovojo policija, prokuratūra ir Valstybės saugumo departamentas. Kodėl kilo idėja įkurti atskirą teisėsaugos instituciją?

STT pradėta modeliuoti ir kurti 1996–1997 metais, kai išaiškėjo privatizacijos, turto ir kapitalo perdalijimo pasekmės. Vykstant šiam procesui tam tikra valdininkų grupė turtėjo imdama kyšius. Tada paaiškėjo, kad policija nepajėgi tirti didelio masto korupcijos atvejų. 1996 metais į valdžią atėjus Tėvynės sąjungai (Lietuvos konservatoriams), nutarta įkurti tarnybą, kurios paskirtis turėjo būti kitokia, nei yra dabar. Tada ketinta įkurti žvalgybinę ir analitinę instituciją, kuri tirtų tik didelę reikšmę valstybei turinčias bylas. Likusios bylos turėjo būti perduotos kitoms ikiteisminį tyrimą atliekančioms institucijoms.

Korupcijos problemas buvo galima spręsti dviem būdais: pirma, padidinti teisėjų algas, kad jie vertintų ir brangintų savo darbo vietą, ir antra, reikėjo sukurti specializuotą instituciją korupcijos byloms spręsti. Reikėjo įvardyti vietas, kur korupcija ypač veši, ir nukreipti ten pareigūnų dėmesį. Gerai, kad tuometinė Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė tai suprato, ir teisėjams buvo pakelti atlyginimai. Be to, buvo padidinti atlyginimai policijos vadovybei, kuri turėjo spausti žemesnio rango pareigūnus, kad jie efektyviau dirbtų. Tuomet ėjau vidaus reikalų viceministro pareigas, buvau atsakingas už teisėsaugos struktūras ir dalyvavau steigiant STT.

Kodėl pasirinktas toks pavadinimas?

STT pavadinimas buvo parinktas politikų. Aš siūliau pavadinti Nacionaline saugumo tarnyba. Tuo metu bankrutavo Akcinis inovacinis bankas ir dalis pastatų buvo perduota kuriamai STT. Kūrėme naują, vakarietišką, demokratinę instituciją. Pakvietėme dirbti daug jaunimo, mokančio užsienio kalbų. Dvi dešimtys jaunuolių išvyko į JAV mokytis Federalinio tyrimo biuro veiklos. Aš irgi lankiausi JAV, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, kur studijavau specialiųjų tarnybų patirtį.

Tačiau, regis, pasigirti nebuvo kuo?

Pirmi sėkmingo STT darbo rezultatai iš tikrųjų buvo atsitiktiniai: netyčia užtikdavome kokį korupcijos atvejį ir imdavomės priemonių. Kita vertus, buvo masinio kyšininkavimo apraiškų, pavyzdžiui, policijoje.

Socialinė pareigūnų padėtis buvo nekokia. Kartą susekėme du kelių policijos pareigūnus, kurie kartu paėmė 200 litų kyšį. Patyrinėję atidžiau, pamatėme, kad vieno iš jų atlyginimas tesiekė 800 litų, žmona bedarbė, maži vaikai. Žinoma, toks pareigūnas pirmiausia galvoja ne apie tarnybą, o apie tai, kaip jam su šeima išgyventi. Kai tokia padėtis, imkis bet kokių priemonių, rezultatų nebus.

Buvome numatę, kad praėjus trejiems metams po įkūrimo STT keisis – prie jos turėjo būti prijungtas Valstybės saugumo departamentas, o žvalgybos ir kontržvalgybos funkcijos turėjo būti perduotos institucijai, pavaldžiai Prezidentui. Bet reforma padaryta nebuvo, o Seimas iki šiol nesugalvojo veiksmingų parlamentinės kontrolės būdų.

Ar ne per daug Lietuvoje teisėtvarkos institucijų?

Šiandien Lietuvoje veikia septynios operatyvinės tarnybos, kurios dirba trimis kryptimis – tai žvalgyba, sunkių ir labai sunkių nusikaltimų ir valstybės lėšų panaudojimo tyrimai. Taigi, visos jos daro tą patį ir dubliuoja viena kitą. Ir štai rezultatas: muitinėje vienu mostu sulaikyta trisdešimt pareigūnų. Žinoma, gerai, kad sulaikyta, bet kyla klausimas, kur buvo tos visos specialiosios tarnybos anksčiau.

Institucijos nesukoncentruotos, jų darbas neefektyvus, be to, finansavimas pernelyg mažas. Pareigūnai tiesiog negali gerai dirbti. Dabar bylos dažniausiai kurpiamos iš pokalbių telefonu pasiklausymų: nugirstama ir vertinama, nekreipiant dėmesio į kontekstą.

Kaip vertinate, kad STT naudojama politiniais tikslais?

Paklausėte labai delikačiai, nes visos Lietuvoje veikiančios tarnybos yra įtraukiamos į konkurencines kovas, į politikų ir atskirų grupuočių tarpusavio ginčus. Matyti, kad Lietuvos teisines institucijas yra pasidalijusios įtakos grupės. Yra požymių, kad Lietuvoje pasitaiko užsakytų bylų. Išvardysiu tik tuos atvejus, kuriuos tikrai gerai žinau, pavyzdžiui, buvusio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano atvejis. Prokuroras, Seime prašęs imuniteto panaikinimo, sąmoningai nutylėjo net tris slapta įrašytus pokalbius, iš kurių matyti, kad V.Muntianas apkaltintas neteisingai. Tų pokalbių įrašus kažkas pamiršo išimti iš bylos ir teisme buvo pagarsinti. Tai visiškai pakeitė situaciją. Taigi, V.Muntiano byla buvo užsakyta.

Šis atvejis sukėlė didelį atgarsį ir turėjo politinių pasekmių. Panašių dalykų būna ir žemiausiose grandyse. Pavyzdžiui, Kelmėje buvo suimta ir dešimčiai parų uždaryta mokyklos direktorė, apkaltinta kyšio ėmimu. Vėliau išaiškėjo, kad tie pinigai buvo skirti trijų moksleivių išvykai autobusu į užsienį apmokėti. Tiesa išaiškėjo, teisingumas triumfavo, bet moters gyvenimas buvo sugadintas, ji neteko darbo, kilo problemų šeimoje ir kt. Sužlugdytas iniciatyvus pedagogas. Patikėkite, tokių žmonių Lietuvoje tūkstančiai.

Jau trejus metus vykdomos labai demonstratyvios sulaikymo operacijos, kai sulaikytieji surakinami antrankiais, o vėliau atsiranda skambūs pareiškimai spaudoje. Operatyvinės tarnybos išmoko naudotis viešųjų ryšių kampanijomis. Vėliau paaiškėja, kad bylos net nepasiekia teismo, nes yra niekinės, arba vėliau jos perkvalifikuojamos. Ir ne todėl, kad tariamai nusikaltęs asmuo „atsipirko“, o pirmiausia todėl, kad jam iškelta byla tuščia, skirta suvesti sąskaitas arba tiesiog kieno nors užsakyta.

Už kiekvieną sulaikymo dieną galima tikėtis prisiteisti po 20–30 litų kompensacijos, bet lieki apspjaudytas, plikas nuogas lauke, dažnai žlunga verslas. Visuomenės akyse toks žmogus vis tiek kaltas, nes neva teisėsauga nesugebėjo kaltinimų įrodyti. Kaip paskui nusiplauti? Teisingumas, pasiektas po penkerių metų, yra menkavertis. Kartais jau ir žmonės būna mirę. Pas mus sulaikoma per daug nekaltų žmonių.

Kodėl neatsiranda pavienių pareigūnų, nebijančių susigrumti su tokia sistema?

Gerų pareigūnų yra visur, bet jie priversti murkdytis smulkmėje. Didžiausia korupcija yra aukščiausiuose politikos sluoksniuose, bet pareigūnams nesaugu varstyti politikų duris – gali nulėkti galva. Jeigu Lietuva turėtų profesionalų, nebijantį prarasti savo postą ir principingą generalinį prokurorą, padėtis šalies teisėsaugoje būtų tikrai geresnė.

Kaip užkardyti teisėsaugos institucijas? Kodėl valdžių pasidalijimo principas veikia tik formaliai? Kodėl Lietuvoje tiek daug neišaiškintų nužudymų? Tokius klausimus generaliniam prokurorui užduoti ne tik galima, bet ir reikia.

Deja, dabartinė policija perėmė tarybinės milicijos bruožus. Manau, iš policijos turi būti atimtos ikiteisminio tyrimo funkcijos ir paliktos tik policinės funkcijos.

Politikams chaosas teisėsaugos institucijose yra palankus, nes jis leidžia jiems spręsti įvairius klausimus apeinant įstatymus. Tačiau kiekviena problema gali būti išspręsta, kiekviena klaida – ištaisyta, tereikia politinės valios ir partijų susitarimo.

Jeigu jūsų paklaustų, ką politikams siūlytumėte daryti?

Lietuvoje reikia turėti tris operatyvines tarnybas, ne daugiau, kurioms taip paskirstyti darbo kryptis, kad jos tarpusavyje nekonkuruotų. Be to, pareigūnai turi jaustis saugiai. Teismuose turi liautis „raganų medžioklė“ ir teisinį išsilavinimą gavusiųjų tarybiniais metais persekiojimas. Juos masiškai šalina ir į jų vietas ateina neapsiplunksnavę specialistai, be patirties ir nuovokos. Ikiteisminio tyrimo tardytojui paruošti reikia iki penkerių metų – pirmus metus jis faktiškai dirba sekretorės darbą.

Dabar už neteisėtą žmogaus sulaikymą niekas neatsako. Dirba kas tik nori, komentuoja kas tik nori. Sistema springsta, nebegali vežti. Štai įmonės vadovas sulaikomas dėl 60 tūkst. litų nesumokėto PVM, vyksta tyrimas, byla po dvejų metų patenka į teismą. Po ilgo proceso pažeidėjas nubaudžiamas dvigubo ar trigubo dydžio bauda. Bet juk yra kitas, daug paprastesnis kelias: mokesčių administratorius, radęs pažeidimą, galėtų iš karto nustatyti baudą verslininkui – o šis tegul ginčija teisme, jeigu nesutinka. Arba kitas pavyzdys. Sėdi žmogelis ant žemės, ką tik kirviu nužudęs žmoną, prisipažįsta, gailisi, atgailauja. Tačiau po dvejų tardymo izoliatoriuje praleistų metų staiga teisme pareiškia, kad jis nežudęs, kad žmona pati užgriuvo ant kirvio. Ir prasideda ilgas procesas teismuose. Kas trukdo tą žmogelį jau kitą dieną nuvesti į teismą ir dar po poros dienų paskelbti nuosprendį, kaip tai daroma Amerikoje?

Galite sekti naujienas RSS 2.0 pagalba.
Parašykite komentarą