• 2013 Sausis 11

Vos prieš mėnesį meldžiau R.Sadauską-Kvietkevičių, neiti į cirką, kuriame vieni klounai… Nepaklausė ir nuėjo. ir atsiskleidė visu gražumu…

Ir man labai gaila, nes kai kurie Romo komentarai iš tiesų buvo geri ir verčiantys pagalvoti. Bet tik ne tas, paskutinis, kuriame Romas atvirai deklaruoja savo sovietinį mąstymą ir prisipažįsta esąs apgailėtinas. Pastarasis dalykas, beje, yra sveikintinas, nes rodo, kad žmogus dar blaivai vertina situaciją. Žodžiu, dar ne viskas prarasta.

O kalbant apie patį tekstą, tai, man, prisipažinsiu pirmiausia į akis krito štampai, kurie buvo būtinas sovietmečio rašinių ir sovietinių rašytojų atributas.

Pirmiausia – absoliutus žinojimas: “Šiandien svetimus tankus mūsų miestų gatvėse su gėlėmis pasitiktų gerokai  gausesnės minios, negu 1940-aisiais, ir tai, kad taip nenutinka, galima  paaiškinti tik pačios Rusijos nenoru jau dabar mus prisijungti.”

Romas tuo įsitikinęs, nes kitaip, nei galvoja jis, būti ir negali. Jis net nesako “gal”, “tikriausiai”, “turbūt”. Jis skelbia. Kaip skelbdavo Levitanas per Antrąjį Pasaulinį, kai rusai traukėsi visu frontu.

Kaip ir štai čia (beje, pabandykite paskaityti šią pstraipą garsiai ir su pauzėmis ir pagalvokite, ką jums tai primena. Aš bandžiau):

Žinau, tai gali įskaudinti visus, kas anuomet savo kūnais apgynė laisvę. Buvau  su jais prie Spaudos rūmų, televizijos bokšto bei Parlamento laužų ir mačiau  mūsų visų ryžtą, jei reikės, net ir savo gyvybės kaina iškovoti laisvės gurkšnį savo tuomet dar nė nepradėtiems vaikams bei vaikaičiams. Atrodė, kad žuvusiųjų Sausio 13-ąją kraujo auka mus visus pakeitė taip, jog kelio  atgal jau nebėra.

Nieko neprimena?

O jei pakeistume žodžius? Pavyzdžiui, vietoj “laisvę” įrašytume “socializmą” ar “komunizmą”, vietoj Spaudos rūmų – “Mauzoliejų”, Kremlių ar Stalingradą, vietoj “laisvės gurkšnį” – “lasivę darbininkams ir valstiečiams”? Vis dar nieko neprimintų?

Man primena, nes būtent patosas proletariato diktatūros, bei melnikaičių ir matrosovų aukštinimas ir buvo vienas iš sovietinių rašytojų skiriamųjų bruožų. Norėjai būti spausdinamas reikėjo atiduoti duoklę partijai ir tėvynei. Dabar tas pats, tik vietoj spausdinimo orientuojamasi į like’us ir share’us ir tuos, kurie gali kuo daugiau jų “prigeneruoti.” O kai “prigeneruoja”, net žinodamas ir pats sau pripažindamas, kad esi tik juokinga ir apgailėtina mažuma, vis tiek bent trumpam pasijauti svarbus.

Esu jau rašęs apie A.Ramanausko sovietinį mentalitetą, tad labai nesiplėsiu, tačiau čia kaip tik tinka paminėti, kad sovietinės nostalgijos kamuojami rašytojai naudoja du būdus – jau minėtą patosą (kai dar gali ką nors parašyti) ir tiesiog sovietinius įpročius ir leksiką, kai minties suregzti tiesiog neišeina. Iš kur tai atėjo? Iš Pirmosios Respublikos ar tų laikų, kai Lietuva buvo Dviejų Respublikų dalis? Ne, visi žinome ir suprantame, iš kur.

Bet grįžkime prie R.Sadausko-Kvietkevičiaus ir jo paskutiniojo rašinio. Be patoso, skambių žodžių, kurie privalomi pagal partijos programą, ten taip pat yra ir kitas sovietmečio raštijai būdingas dalykas: aiškus suskirstymas į gerus ir blogus, ponus ir vergus, komunistus ir nepartinius. Blogi tie, kurie ką nors žiūri, skaito ar kitaip galvoja. Geri visi tie, kurie galvja taip, kaip priimta “dešiniųjų apžvagininkų” partijoje. Per vidurį nieko nėra, nes jei ne su mumis, tai prieš mus, jei ne baltas, tai raudonas, žalia spalva neegzistuoja.

Trečia, labai būdinga sovietmečiui ir jo raštijai savybė, kuri aiškiai išlenda R.Sadausko-Kvietkevičiaus paskutiniajame rašinyje (kurią, beje visais įmanomais būdais bando maskuoti jo ir visos “apgailėtinos mažumos” kumyras) yra kaltųjų ieškojimas, savo ribotumo ir bejėgiškumo pripažinimas:

Tikriausiai esu ir likusią savo gyvenimo dalį būsiu kažkokioje lėtinėje  potrauminėje būsenoje, bet sovietmetis, to laiko daiktai, filmai, muzika, net ir  anekdotai man kelia šleikštulį. Tai šaliai aš nieko neskolingas ir jau tikrai  neturiu noro dėkoti už „laimingą vaikystę”. Atsinešiau iš jos stomatologijos  fobiją, skrandžio opą, Borato lygio anglų kalbos žinias ir, išsiugdytą kaip  apsauginę reakciją į tuomet bandytą įpiršti kolektyvizmą, kraštutinį individualizmą, atmetantį bet kokio viešojo intereso supratimą. Mielai  iškeisčiau prisiminimus apie Gegužės 1-osios paradus, ant kaklo užrištą raudoną skudurą, keliones lėtai judančiais sostinės troleibusais, įsispraudus tarp  susiraukusių sovietinių žmonių, muštynes su kiemo rusakalbiais ir eiles  supuvusiais kopūstais dvokiančiose parduotuvėse į aštuntojo-devintojo  dešimtmečio Holivudo filmuose matytas neoninių reklamų šviesas, didelius  kampuotus automobilius, dažytas kekšes bei grafičiais aprašinėtus aklagatvius.  Bet tai ne mano valioje.

Neišmokau anglų kalbos – kaltas soviemetis, klausiau “čiastuškių” – jas gi prievarta liepdavo man klausyti, nesuprantu viešo intereso ir man labiausiai rūpiu aš pats – KPSS CK generalinis sekretorius liepė, buvau pionierius – privertė, nors buvo tokių, kurie to skuduro nesirišo gali patikėti, Romai, aš nesirišau ir manęs niekas neprivertė), mušiausi su rusakalbiais -t ai gi jie patys kalti, norėjau kekšių – bet jų nebuvo, o kai yra – jau nebenoriu. O svarbiausias dalykas – viskas ne mano valioje, nes už mane visą laiką sprendė kiti, tad jie ir kalčiausi dėl visko.

Bet jei taip iš tiesų viskas buvo, tai iš kur Lietuvoje yra 40-mečių ar 50-mečių negyvenusių užsienyje ir laisvai kalbančių ne tik anglų, bet ir vokiečių, prancūzų, ispanų, italų ir kitomis kalbomis? Jei visi turėjo būti pionieriais ir komjaunuoliais, iš kur radosi tie disidentai, kuriais Romas taip žavisi? Jei visi privalėjo būti individualistai ir rūpintis tik savimi, iš kur atsirado K.Vasiliauskas? Atkeliavo kartu su V.Landsbergio marsiečiais?

Nusišneki, Romai, ir dar garsiai. Ir niekas už tai į teismą nepaduos, nes teigti, kad romantinės komedijos „Po pirties” žiūrėjimas Naujųjų metų naktį man visada bus  tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį savo parašais tvirtinusio  stalinisto kapo yra ne įžeidu, o juokinga.

O dar juokingiau yra skaityti, kai kas nors skelbia Antrosios Respublikos pabaigą arba kalba, kad Lietuva jau tuoj tuoj praras laisvę tik dėl to, kad kažkas Naujųjų metų naktį žiūri ne tą filmą ar todėl, kad į Seimą išrinko ne tuos, už kuriuos internete apsiputodama agitavo ta juokinga apgailėtina ir iki kaulų gelmių sovietinė mažuma.

Jūs žiauriai juokingi ir ačiū jums už tai.

Tik gal geriau susirinkite į savo cirką ir juokinkite vieni kitus. Nes iš šalies žiūrint kartais atrodo graudžiai.

Racas.lt

Galite sekti naujienas RSS 2.0 pagalba.
Parašykite komentarą