• 2012 Gruodis 19

Patariamojo referendumo dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) statybos rezultatas idealiai apvainikavo ilgą prezidentės ir ministro pirmininko triūsą energetikos srityje ir atskleidė tautos nepasitenkinimą valdančiųjų vykdoma politika energetikoje. Todėl prezidentė neįstengė paslėpti susierzinimo, pareiškusi, kad referendumas nieko nereiškia, neva tai tik trečdalio rinkėjų nuomonė ir pan. Taip ji išsidavė, kad yra tikroji A. Sekmoko – A. Kubiliaus energetinės politikos autorė.

Kur bedursi – vieni pralaimėjimai: dujų kainos aukščiausios pasaulyje, šildymo kainos rekordinės, elektros jungčių nėra, suskystintųjų dujų terminalas nepastatytas ir yra apaugęs korupciniais raizginiais, atominės elektrinės statybos gali ir nebūti. Ketveri metai prarasti. Net elektros birža virto pinigų skalbykla, realiai neatpiginusi elektros kainos – uždirba tik tarpininkai ir užsienio tiekėjai.

2009 m. vasarį pradėjusi veikti Energetikos ministerija ir jos vadovas buvo viena reikšmingiausių (jei ne pati reikšmingiausia!) buvusios valdančiosios koalicijos atneštų permainų. Su ja buvo siejami dideli lūkesčiai. Nė viena Vyriausybė tiek nekalbėjo apie šilumos ūkio reformą ir energetinę nepriklausomybę, kaip ši.

Jau pats ministerijos steigimas buvo įtartinas, pavyzdžiui, a.a. prezidentas Algirdas Brazauskas apėjo visus jos kabinetus ir nerado nė vieno energetiko. Ligos kamuojamas politikas susikrimtęs atėjo pasiguosti į Seimo LSDP frakciją, kur jį bendrapartiečiams teko raminti.

Premjeras A. Kubilius išdidžiai atrėžė, kad „anksčiau valstybę valdė energetikai, o dabar pati valstybė valdys energetikus“.

Tačiau tikrovė tokia, kad ministerijos nekompetencija baisi, o ministro pareiškimai dažnai šiurpino energetikos ekspertus.

Melas prasidėjo dar neįkūrus ministerijos

Atskirdamas energetiką nuo Ūkio ministerijos, A. Kubilius pareiškė, kad naujos institucijos įkūrimas papildomų išlaidų biudžetui nesudarys. Tačiau ministerijos išlaidos kasmet augo, iš Ūkio ministerijos perimti etatai vėliau pūtėsi nepriklausomai nuo asignavimų Ūkio ministerijai – jau 2009 m. liepą etatų skaičius buvo padidintas nuo 47 iki 72. Vėliau etatų skaičius išaugo iki 78, dar vėliau – iki 80 ir tai ne pabaiga. Faktiškai, net ir mėgėjiškais skaičiavimais Energetikos ministerija per kadenciją pravalgė 2 mlrd. litų biudžeto pinigų.

Be to, energetikos ministras savo nuožiūra skirsto daugiau kaip 700 mln. VIAP biudžetą. Sužinoti, kur ir kam skiriamos šios lėšos – beveik neįmanoma. Apskritai viskas, kas nors kiek susiję su pinigais, šioje ministerijoje traktuojama valstybės paslaptimi. Kartą išgirdęs klausimą, kiek mokesčių mokėtojų pinigų Energetikos ministerija išleidžia pirkdama paslaugas ir prekes viešųjų konkursų būdu, ministerijos atstovas paaiškino, kad skelbti, kas, iš ko ir už kiek buvo pirkta, draudžia įstatymai…

Ministerija yra lyderė pagal teisinių paslaugų pirkimus, ji lyderė ir tarp ministerijų, išmokančių daugiausiai priemokų savo klerkams – kai kurie gauna net 50 proc. pareiginio atlyginimo dydžio priedus. Sakysite, tai pateisinama, nes prireikė narplioti „Gazpromo“ skundus? O kaip jums teisininko įkainis – 2,5 tūkst. litų už vieną valandą? Aukštus priedus yra gavusi ministerijos vyr.buhalterė, taip pat net 40 proc. algos priedą yra gavęs drausminę nuobaudą turėjęs ministerijos Energijos išteklių, elektros ir šilumos skyriaus vedėjas.

Dviprasmiškų situacijų netrūksta ir apie kitas Energetikos ministerijai suteiktas teisines paslaugas: bendrovė „Voltera“ atliko suskystintųjų dujų terminalo studiją, kuri kažkodėl buvo pristatyta ne ministerijoje, o privačioje advokatų kontoroje „Varul.Vilgerts.Smaliukas“. Neaišku, kas į Lietuvą kaip naujos atominės elektrinės konsultantą pakvietė dirbti Didžiosios Britanijos investicijų banką „N M Rothschild and Sons“ ir jo vadovaujamą konsorciumą. Buvo skelbta, kad už studiją, kurioje nagrinėjama, ar reikia Lietuvai atominės elektrinės, konsorciumui sumokėta 1,5 mln. eurų (5,179 mln. litų), taip pat buvo numatytas 2 mln. eurų (6,906 mln. litų) sėkmės mokestis, jei bus sėkmingai pasirašytos sutartys su strateginiu atominės elektrinės investuotoju.

Energetikos ministerija įsigudrino rinkos ekonomikai ir teisinei valstybei įprastą investicinį procesą paversti neskaidriomis statybomis vartotojų sąskaita. Ši korupcinė schema užgulė visus naujus energetinius projektus.

Labai chrestomatinis pavyzdys, vykęs dar šiemet: vasarą ministras pareiškė, kad pagal ES direktyvą šilumos ūkis bus suskaidytas į gamybą ir tiekimą, nors iš tikrųjų… tokios direktyvos nėra. ES dokumentuose kalbama apie elektros ir dujų sektoriaus pertvarkas, bet niekur nerašoma, kad tokią pačią schemą reikia taikyti ir centralizuoto šildymo ūkiui. Išeitų, per ketverius metus ministras taip ir neįsikirto į ES direktyvas, skirtas jo kuruojamai sričiai.

Prezidentė visada palaikė A. Sekmoką

2011 m. kovą, kai Seime buvo iškeltos interpeliacijos trims ministrams, prezidentė D. Grybauskaitė stojo ginti tik vieną iš jų – A. Sekmoką. Ir tai nežiūrint uraganinės kritikos dėl Energetikos ministerijos blogos veiklos. Prezidentė ne kartą yra teigusi, kad ministras Sekmokas padarė daugiau energetikos reformos srityje, nei visi kartu prieš jį buvę ministrai.
Pavyzdžiui, skandalas dėl panaudoto kuro saugyklos statybos Lietuvai kainavo papildomus pinigus iš biudžeto – nei daug, nei mažai – 72 mln. eurų. Lietuva turėjo sumokėti šią sumą Rusijos kapitalo bendrovei „Nukem Technologies“ ir toliau bendradarbiauti su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku vykdant Ignalinos AE uždarymo projektą. Tiek „Nukem“, tiek bankui Lietuvos Energetikos ministerija turėjo daug priekaištų ir pretenzijų, tačiau net Europos Komisija parėmė „Nukem“ poziciją. Tai buvo pralaimėjimas.

Tačiau įsipareigojimų sumažinti šilumos kainas nevykdymas, korėjiečių pasitraukimas iš VAE statybos konkurso, machinacijos su Ignalinos AE uždarymui skirtais pinigais, nevykusi kadrų politika ir kitos klaidos prezidentei neužkliuvo.

Jokia kita ministerija nepridarė tiek klaidų, kiek Energetikos. Beatodairiškas prezidentės pritarimas A. Sekmokui reiškia ne ką kita – kaip tik tai, jog ministras visus savo veiksmus derino su ja.

AE nebus?

Referendumas sustabdė bandymą vartotojų ir mokesčių mokėtotojų sąskaitą statyti nuostolingą Visagino atominę elektrinę (VAE), kuri gamintų dvigubai brangesnę už rinkos kainą elektrą. Gigantiški užmojai lemia, jog planuojama VAE gamintų daug brangesnę už rinkos kainą elektros energiją. Dabartinėje ribotoje elektros rinkoje Lietuva elektrą perka po 14-17 cnt/kwh, o 2014 – 2015 metais naujosios Baltijos ir Skandinavijos valstybių tinklų jungtys ją vieningoje „Nord Pool Spot“ biržoje palyginamosiomis kainomis nupigins iki 12-15 ct/kwh. Tuo tarpu VAE pagaminta elektra kainuotų, Vyriausybės optimistiniu vertinimu, 17-25 ct/kwh, o nepriklausomų ekspertų skaičiavimu – net 25-28 ct/kwh. Nesunku suprasti, kodėl ilgus metus VAE projektu nesusidomėjo nė vienas privatus investuotojas.

Šis projektas tokiai nedidelei valstybei kaip Lietuva yra pernelyg brangus ir rizikingas. Visų investicinių vertinimų galutinė išvada yra panaši – prie specifinio šiaurinės Europos regiono, kuriai pigesnę elektrą gali patiekti Skandinavijos hidroelektrinės ir dotuojami nesaugūs Rusijos reaktoriai, prigludusioje Lietuvoje neįmanoma pastatyti naujos konkurencingos vakarietiškos atominės jėgainės.

Siekdama abejotinos branduolinės ambicijos, Vyriausybė nevengė atviro visuomenės klaidinimo. Pavyzdžiui, Japonijos gamintoją „Hitachi“ ji „pakrikštijo“ strateginiu investuotoju, kai tikrovėje jis yra tik reaktoriaus pardavėjas (rangovas). Tie 20 procentų, kuriuos japonai ketina investuoti į VAE projektą, tėra suteikiama nuolaida reaktoriui įsigyti.

Strateginiu investuotoju liko Lietuvos mokesčių mokėtojai, kuriems ketinama užkrauti visų metų valstybės biudžeto išlaidas, neskaitant dar beveik antra tiek kainuosiančio branduolinio kapinyno.

Referendumo rezultatas reiškia, kad visuomenė nepritaria jei ne atominės elektrinės statybai apskritai, tai bent tokiai statybai, kuri nubrėžta pagal A. Sekmoko ir D. Grybauskaitės scenarijų. Akivaizdu, kad už tuos pinigus, kurie numatyti reaktoriaus statybai, galima užtikrinti Lietuvos energetinį saugumą kitomis priemonėmis.

Valdantieji bando ieškoti išeities. Pavyzdžiui, A. Kubiliaus statytinis, Lietuvos pilietis Rimantas Vaitkus pareiškė, kad norint atsisakyti AE projekto, būtina organizuoti referendumus Latvijoje ir Estijoje, nes tai esą ne Lietuvos, o geopolitinis projektas. Kitais žodžiais, jis pasakė, jog Lietuva ir lietuviai nebeturi teisės pareikšti nuomonės dėl situacijos savo šalies viduje. Jau tai rodo, kad nepriklausomybės su šiuo projektu tikrai nepadaugės.

Teiginys, jog atominė elektrinė padidins energetinį Lietuvos saugumą, apskritai yra niekinis. Priešingai, reaktorius padidins Lietuvos energetinį nesaugumą tvirčiau pririšdamas šalį prie Rusijos elektros sistemos, nes didelės galios reaktoriai lyginant su bendrais Lietuvos elektros tinklo pajėgumais reikalauja atsarginių pajėgumų Rusijoje. Nors numatytos jungtys su Lenkija ir Švedija šią padėtį šiek tiek sušvelnins, jų nepakaks sumažinti priklausomybę nuo Rusijos, kuri atsiras dėl būtinybės užtikrinti tinklo stabilumą.

Beje, elektros jungtys – dar vienas Energetikos ministerijos neįgalumo pavyzdys. Įmonės įkurtos, o jų išlaikymas kainuoja, o jungtys – vis dar už horizonto. Per tą patį laiką Rusija sugebėjo vamzdyną Baltijos jūros dugnu nukloti.

Jei šalies valdžia atmestų referendume pareikštą valią nestatyti atominės elektrinės, ji ne tik pažeistų demokratinės ir teisinės valstybės pamatus, bet ir savo rankom atvertų vartus teisinimam nihilizmui bei pastūmėtų visuomenę į politinių santykių aiškinimąsi gatvėje. Referendumo rezultatai reiškia ne ką kita, kaip prievolę Seimui ir Vyriausybei atšaukti priimtus sprendimus dėl ketinimų statyti VAE ir nutraukti derybas su „Hitachi“ dėl reaktoriaus pirkimo.

Gigantiškas suskystintųjų dujų terminalas

Lietuvai seniai reikalingas Suskystintųjų dujų terminalas (SGD), kaip būdas bent iki pasaulinio lygio atpiginti tiekiamų dujų kainą, panaikinant „Gazprom“ monopoliją. Tačiau toks terminalas, kurį siūlo konservatoriai ir prezidentė, dar labiau pabrangintų „Gazprom“ tiekiamas dujas. Mat jo statybos kaštai neišvengiamai gultų į importuojamų dujų kainos sąskaitas.

SGD terminalo schema remiasi teoriškai teisinga prielaida, pagal kurią Lietuvos bendras dujų poreikis yra 3 mlrd. kubinių metrų. Bet tai nereiškia, kad reikia būtent tokio dydžio terminalo. Daugiausia dujų suvartoja „Achemos“ gamykla (1,5 mlrd. kubinių metrų per metus). Po to – šilumos ūkis (vieną milijardą). Kiti vartotojai – gyventojai (0,3 mlrd.) ir likusi pramonė (neskaitant „Achemos“ – 0,2 mlrd.) Terminalas būtent ir numatytas tokiam kiekiui – 3 mlrd. kubinių metrų.

Viskas atrodo logiška, bet čia ir prasideda niuansai, kuriuos jau yra įvardiję nepriklausomi ekspertai ir kurių pastabas atkakliai ignoruoja valdžia. Problema ta, jog „Achema“ iškrenta iš terminalo klientų sąrašo, nes turi atskirą sutartį su „Gazprom“, pagal kurią dujas perka pigiau, nei Lietuvos valstybė, o ta sutartis galios dar daugelį metų. Brangių per terminalą gautų dujų ji nepirks – tai būtų neekonomiška.

Jeigu iš A. Sekmoko schemos iškrenta didžiausias vartotojas, lieka tik gyventojai ir pramonė, kurie ir turės padengti atsiradusias dujų paklausos skylę. Jeigu iš terminalo klientų pasitrauktų dar ir šilumininkai, kurie labai rimtai ketina pereiti prie biokuro, dujos gyventojams pabrangtų iki kosminių aukštumų. Todėl Vyriausybė bei prezidentė nusitaikė į šilumininkus, stengdamiesi juos išlaikyti kaip dujų pirkėjus – nebuvo duotas leidimas privatiems investuotojams statyti biokogeneracinę jėgainę Vilniuje, nors Prancūzijos verslininkai žadėjo 500 mln. Lt ir iš Vyriausybės prašė tik palankių sąlygų investicijoms. Komentuodama rugsėjo 12 dienos Vilniaus tarybos rezoliuciją „Dėl šilumos kainų mažinimo ir kogeneracijos skatinimo“ prezidentė D. Grybauskaitė nesivaldė ir žodžių į vatą nevyniojo: „Rezoliuciją vertinu labai kritiškai. Ir primenu, kad už tai balsavo Zuoko TAIP, socialdemokratai ir Darbo partija. Noriu atkreipti visų mūsų žmonių dėmesį – labai įdėmiai eikite ir balsuokite už tuos, kurie jums žada, bet daro viską priešingai, negu jūsų interesai“. Tai buvo aiški rinkimų agitacija.

Toks D. Grybauskaitės pareiškimas prasilenkė su demokratinėmis tradicijomis, nes šalies vadovas rinkimų metu turi išlikti neutralus.

Tikriausiai jau turėtume pigesnes dujas, o per jas ir pigesnę elektrą bei šildymą, jei nebūtų sustabdytas 2007 metais pradėtas kompaktiško nebrangaus SGD projektas. Vėliau Energetikos ministerijai buvo siūlomas dar praktiškesnis suskystintų dujų priėmimo projektas, pigiai įsigyjant panaudotą laivą-saugyklą. Tačiau A. Sekmokas (už jo, neabejojamai, A. Kubilius ir D. Grybauskaitė) pasirinko patį brangiausią koks tik įmanoma būdą – naujo perteklinio galingumo laivo nuomą. Tai dar labiau pabrangins Lietuvos vartotojams tiekiamų dujų kainą ir nesukels realios konkurencijos „Gazprom“ monopolijai ir jei nepadidins, tai tikrai nesumažins priklausomybės nuo „Gazprom“ ir labai mažai galimybių, kad dujos vartotojams iš viso atpigs. Mat terminalui reikės kasmet 200-250 mln. Lt investicijų – laivui išsinuomoti, infrastruktūrai.

Vyriausybės paskaičiavimais, 2011 metais išreklamuotas terminalas būtų kainavęs 600 mln. litų, o kai buvo patvirtinta programa 2012 metais, ši suma išaugo iki 2,4 mlrd. litų. Paradoksas, bet dujų kainos didėjimas tam tikra prasme naudingas SGD statytojams – taip užtušuojami numatomi nuostoliai. Tam ir prireikė idėjos įpareigoti vartotojus ketvirtį dujų pirkti iš šio brangaus terminalo. Per jį tiekiamų dujų kainą dar pabrangins neseniai paskelbtas naujas neskaidrus sumanymas parinkti šiam terminalui tiekimo monopoliją, kuri nekonkurencinėmis sąlygomis kasmet tiektų 750 mln. m3 dujų. Ir ne keliems metams, bet visam dešimtmečiui…

SGD pakvipo korupcija. Matyt, ne be pagrindo Energetikos ministeriją verslo atstovai vadina pačia korumpuočiausia, po Sveikatos apsaugos ministerijos. Ir tai po to, kai, pasak A. Kubiliaus, įsteigtoji ministerija turėjo korupciją energetikos sektoriuje sumažinti!

Tačiau ar statydama strateginį terminalą, kuriam pritaria dauguma piliečių, Vyriausybė turi teisę slėpti, kiek valstybei kainuos laisvė nuo „Gazprom“? Ar neturime teisės žinoti, kokia bus per šį terminalą tiekiamų dujų savikaina? Kiek jos kainuos mums asmeniškai? Nė vieno skaičiaus. Tik iš Vyriausybės partnerių Norvegijoje sužinojome, jog iš Lietuvos už laivo nuomą bendrovė kasmet tikisi gauti po 50 mln. dolerių. Viską sudėjus, Lietuvai laivas turėtų kainuoti po 157 mln. Lt kasmet. Tokio laivo kaina – apie 700 mln. Lt. Gal naudingiau tada būtų jį pirkti, kaip tai darys Lenkija?
Lenkijoje toks terminalas kainuos apie 600 mln. eurų (2,07 mlrd. Lt). Ar sudėjus visas statybos, laivo nuomos, išdujinimo ir kitas išlaidas (dujotiekio pratęsimas), dujos iš Kataro vis dar bus pigesnės? Teigti taip, kaip tai daro prezidentė, jog Katare sutarta dėl „pigesnių dujų“, yra nerimta.

Beje, egzistuoja toks geopolitinis reiškinys, kaip ES erdvė. Lenkija siūlė Baltijos šalims priimti bendrą poziciją terminalo statybos klausimu ir ne tik jo. Tačiau D. Grybauskaitė atsisakė prezidento B. Komorovskio kvietimo kartu su Latvijos ir Estijos prezidentais atvykti į Lenkiją – pasitarti dėl bendros keturių šalių pozicijos. Priežastys liko nežinomos, kaip ir tai, ar prezidentė derino tokią keistą politiką su Užsienio reikalų mjinisterija, premjeru, nors mažų mažiausiai toks žingsnis turėjo būti aptartas Valstybės gynimo taryboje.

Panašu, kad šį sprendimą D.Grybauskaitė priėmė pasitarusi su savimi. Kaip ir tada, kai skėlė pirmąjį savo tarptautinį akibrokštą atsisakydama vykti į Prahą susitikti su JAV prezidentu B. Obama.

Beje, visi, išreiškiantys bent menkiausią abejonę dėl SGD ir VAE projektų, rizikuoja tapti primityvios viešųjų ryšių akcijos aukomis – esą prieš šiuos sumanymus gali agituoti tik Kremliaus agentai. Tačiau šis kaltinimas turi vieną rimtą trūkumą: valdžios planų kritikai pasisako apskritai prieš dujų naudojimą, o tie, kurie tuos planus kuria, Lietuvos ateitį sieja tik su šiuo energetiniu šaltiniu, kurio tiekimą regione kontroliuoja ir kontroliuos Maskva. Todėl būtent ji yra suinteresuota išlaikyti kuo daugiau šalių ekonomikų nuo dujinės priklausomybės. Visa kita – tik maskuotė, pridengta propagandiniu šydu. Paradoksas: Kremliaus agentais galima drąsiai vadinti tuos, kas perša SGD ir VAE projektus. Net ta vienintelė pastarųjų metų prošvaistė energetikos politikoje – naujo generatoriaus pastatymas Elektrėnuose – susijęs su dujų vartojimu, todėl ir jis tik didina Lietuvos priklausomybę nuo „Gazprom“.

Akivaizdu, kad Energetikos ministerijos įkūrimas visiškai nepasiteisino. Atsakomybė už nesėkmes tenka ne tik nevykėliams vykdytojams A. Sekmokui bei A. Kubiliui, bet ir tikrąjai energetinės politikos autorei – prezidentei D. Grybauskaitei.

“Transportas”, Nr. 12, 2012

Galite sekti naujienas RSS 2.0 pagalba.
Parašykite komentarą