• 2012 Rugpjūtis 23

Kasmet nuo 1987-ųjų Lietuvoje vyksta renginiai skirti pasmerkti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytą stalinistinės Tarybų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos Reicho bendradarbiavimo sutartį, atrišusią Adolfui Hitleriui rankas užpulti Lenkiją.Kilus Vokietijos-Lenkijos karui gana greitai paaiškėjo, jog Hitleris pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, nes Vakarų valstybės negalėjo likti nuošalyje, kaip atsitiko okupuojant Čekoslovakiją 1939 m. kovą. Ir tik TSRS įstojimas į karą Vokietijos pusėje bei greitas Lenkijos pralaimėjimas sustabdė Anglijos ir Prancūzijos planus aktyviai kariauti su Reichu. TSRS buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos ir netgi grėsė tiesioginis karinis susidūrimas su ekspedicinėmis prancūzų pajėgomis tuomet su TSRS kariavusioje Suomijoje, todėl Josifas Stalinas, kurio planuose nebuvo numatytas karas prieš visą pasaulį, puolimą Suomijoje nutraukė.

Slaptuoju šios sutarties protokolu šalys pasidalijo Rytų Europos valstybes. Tai visiškai kitokio pobūdžio įtakų sferų pasidalinimas, nei buvęs Miunchene, Jaltoje ar Potsdame (pastarieji du buvo skirti karui užbaigti, o ne pradti). Miunchene Vakarai nusileido Vokietijai, manydami, kad visų vokiškų žemių suvienijimas viename Reiche užgesins Hitlerio apetitus. Be to, Vakaruose gerai matė, kad Vokietijos ekonomika patiria didelių sunkumų, todėl naiviai tikėtasi, kad Hitleris toliau rizikuos. Britanijos premjeras Čemberlenas turėjo pagrindą džiūgauti, kad su Miuncheno sutartimis „parvežė taiką“.

Tuo tarpu Stalino politikos Miuncheno suokalbis visiškai neįtakojo. Tai matyti iš jo parengto „Kratkij kurs istorii VKP(b)“, kurio ištraukos jau buvo spausdinamos laikraščiuose. Gal netgi priešingai – Stalinas nebuvo patenkintas, kad karas Europoje neprasidėjo.

O kaip gi! Tuometinė Tarybų Sąjunga – kariniu požiūriu galingiausia pasaulio valstybė, artilerijos, tankų ir lėktuvų skaičiais faktiškai pranokusi visas kitas šalis kartu sudėjus. Priešingai nei manyta, savo kokybe tarybinė ginkluotė niekuo nenusileido, netgi pranoko Vakarų analogus.

Stalino planai tuometinei Kauno vyriausybei buvo žinomi – užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys matė Lietuvos padalinimo (dalies Užnemunės atskyrimo Vokietijos naudai) žemėlapį. Tačiau šalis jau buvo netekusi Klaipėdos ir Kaunas nenorėjo tapti nei Maskvos, nei Berlyno sąjungininku. Nenorėjo Kaunas vesti jokios aktyvios politikos, pavyzdžiui, pasiųsti kariuomenę į Vilnių iškart po rugsėjo 17 d., kai į Lenkiją įsiveržė Raudonoji armija. Tik Vilniaus grąžinimo klausimas bei nedviprasmiški Maskvos grasinimai nulėmė Lietuvos pasirinkimą pasirašyti nelemtas sutartis dėl Raudonosios armijos karinių bazių steigimo. Net jeigu tų bazių nebūtų buvę, Lietuvos likimas jau buvo nulemtas. Tiesa, Lietuvoje tikėtasi „mongolizacijos“, bet ne anekcijos. Ilgametis LKP CK sekretorius Antanas Sniečkus kartą yra prasitaręs: „tikėjome, kad bus kitaip“. Tikėjimo neužtenka. Galimybė sukurti „liaudies Lietuvą“ prarasta. Stalinas ir nebūtų leidęs, kad šalia jo valstybės sienų būtų „teisingesnė valstybė“.

Lietuvai Rugpjūčio 23-oji davė Smetonos autoritarinio režimo pabaigą, bet atnešė stalinizmą. Tik po Stalino mirties 1953-aisiais šalis galėjo atsipūsti: liovėsi represijos, baigėsi miškinių karai su civiliais gyventojais, žmonės galėjo palyginti ramiai gyventi ir kurti. A.Brazauskas statė gamyklas, V.Landsbergis maigė fortepiono klavišus, P.Širvys rašė eilėraščius, A.Sabonis mėtė į krepšį. Visi galėjo nemokamai mokytis, gydytis, sportuoti, kantresni sulaukdavo nemokamų butų ar paskyrų automobiliui pirkti. Veiklų dirva buvo plati, tik politikuoti nebuvo leista niekam.

Opozicija

Galite sekti naujienas RSS 2.0 pagalba.
Parašykite komentarą