„Okupantas“ ilgai nesiklausė, baigė gerti kavą ir persikraustė į kitą barą. Tačiau ten prie jo pristojo šiek tiek įkaušęs žmogysta, pareiškęs, jog irgi tarnavo Šiaurės laivyne. Ir puolė pasakoti neaiškias istorijas.
Nesugalvojęs, ką veikti, jūreivis nusipirko laikraštį „Tarybinė Klaipėda“. Įdomu skaityti. Pasikeitė stilius, dingo komunistinė retorika, žodis „respublika“ rašomas iš didžiosios raidės…
Kad ir be kapeikos kišenėje, namo norėjo sugrįžti su triukšmu. Būtinai su taksi, naujais batais, brangiausiomis cigaretėmis, krepšyje būtinai turi būti degtinės butelis ir užkanda. Ne juokas, atsėdėjo penkerius metus.
Gimdymo namų trečiojo aukšto koridoriaus pradžioje valytoja aiškina lankytojų šeimynai:
- Čia tik lietuvių palatos, jums eiti į antrą aukštą.
Kolūkio gyvenvietė negalėjo nepatikti. Keliai ir kiemai išasfaltuoti, nauja mokykla ir vaikų darželis, valgykla. Kolūkio pirmininkas neslėpė džiaugsmo, kad jauna porelė sutiko čia apsigyventi. Jis daug ir visai įdomiai pasakojo apie savo kolūkį, pavaišino nematytais sausainiais su įdaru.
Vilniaus aerouoste nusileido keleivinis lėktuvas iš Maskvos. Tarsi norėdamas visus išgąsdinti ir pasipiktinęs, jog niekas jo nebijo, lėktuvas sukaukė lyg kosminis siaubūnas ir ilgokai sukiojosi, ieškodamas tinkamos vietos beveik visiškai tuščioje aikštėje. Pagaliau surado ir nusivylęs, jog nieko nepavyko išgąsdinti, nutilo.
Šiandien ryte, 7.54 val., gimė maža mergytė. Jos vardas Rugilė.
Ėjo jūreivis gatve be tikslo ir žvalgėsi. Po kojomis – šlapias klaipėdietiškas sniegas. Lapkritis. Kitą kartą pasnigti gali tik po mėnesio. Pro šalį važinėjo dar nematyti privatūs taksi. Skubantiems ar pižonams patogiau. Ir tiems, kas daugiau uždirba.
Jūreivis lėtai ėjo pagrindine Herkaus Mano gatve Taikos prospekto link. Kurį laiką dvejojo, ar nepasukti link gamyklos, kurioje dirba mama? Be raktų į namus neįeisi, be to, gamykloje pasirodytų šarkoms: „Kareivėlis sugrįžo!“ Mamai būtų malonu. Ji dar nežino, kad sūnus grįžo būtent šiandien. Už gerą tarnybą namo išleistas vienas pirmųjų visame dalinyje!
© 2010 - Arūnas Daugėla.