Kai kuriems vaikams kada reikalai susiklosto taip, kad tenka bėgti iš namų. Priežasčių gali būti keletas, bet svarbiausia jų – santykių su tėvais krizė, visiškas nesusikalbėjimas ir tėvų despotija. Juk argi vaikai tokiame amžiuje gali būti despotais? Kai bėgau iš namų, man tebuvo vienuolika.

   Prisidribau mokykloje, kad net gėda prisiminti. Buvau „prailgintoje grupėje” – taip pas mus vadinta iš įvairių klasių į būrį surinktų mokinių grupė, kuri būdavo privalomai vedama į valgyklą, buvusią bene už kilometro, po to, prižiūrima pedagogo, ruošdavo pamokas.

   Gyvenome viename miestelyje netoli Varėnos. Matuizų niekada nevadinome kaimu – čia stovėjo „daugiaaukščių” kvartalas – net keturi keturių aukštų daugiabučiai pastatai, taip pat bene didžiausia sovietų Pabaltijyje statybinių medžiagų, arba kitais žodžiais – plytų, gamykla. Ne dažnai kaimo vietovėse pamatysi tokius statinius, todėl ir nesivadinome kaimu. Jei šiandien paklausite matuiziškių, kur jie gyvena, atsakys: gyvenvietėje. Girdi, gyvenvietė – dar ne miestas, bet jau ne kaimas. Gyvenviete vadintis solidžiau. Šiandien Matuizose tikriausiai jau šeši keturaukščiai, vidurinė mokykla (mano laikais buvo aštuonmetė), vaikų darželis, bene trys parduotuvės. Bet aš ne apie tai.

Plačiau…

   Pernai vieni kitiems linkėjome gerų šių metų – matyt, nepakankamai nuoširdžiai. Daug kam šie praėję metai nepateisino lūkesčių. Prisipažinsiu, man irgi.

   Nors dėl krizės padarinių metų pabaiga ir suknista, visgi norisi juos užbaigti su viltimi, kad ateityje, kitais metais, bus geriau. Nors truputuką, bet geriau.

   Tikėkime, kad valdžia nustos kvailioti ir pagaliau užsiims tikru tautos prikėlimu, kad verslas susilopys skyles ir neatleidinės iš darbo, kad „diržų susiveržimo” taktika nebus pritaikyta vos suduriantiems galą su galu, kad mūsų visų veiduose bus daugiau šypsenų, o širdyse – meilės ir tikėjimo geresne ateitimi.

   Būkime laimingi!

   Parengtas antikrizinis planas yra tiesiogiai skirtas rašytojams Lietuvoje išnaikinti. Jeigu visiems Lietuvos gyventojams yra numatytos viena dvi kilpos ant kaklo, tai rašytojams – žymiai daugiau.

   1. Patentų naikinimas palies dalį vertėjų.

   2. Honorarų apmokestinimas 5% dar labiau neužtikrins socialinių garantijų, nes rašytojai neturi darbdavių.

   3. PVM lengvatų naikinimas kultūrinei spaudai ir lietuvių autorių knygoms.

   4. PVM įvedimas kultūros ir meno renginiams, tokiems kaip Poezijos pavasaris, kuris visada visiems Lietuvos gyventojams buvo nemokamas.

   5. PVM įvedimas rašytojų veiklai.

   Klausiame, ar ne per daug dėmesio skirta 340 dar Lietuvoje gyvenančių rašytojų. Kiti 25 rašytojai gyvena jau svetur arba vis dar svetur. Daug kas, neišgalėdami išgyventi, pasitraukė į kaimus ir į sodus. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo buvo nerašytas susitarimas tarp Valdžios ir Lietuvos meno kūrėjų. Valdžia sakydavo: dabar blokada, dabar Rusijos finansinė krizė, dabar reikia padėti kariuomenei, kad priimtų į NATO, dabar į ES ir t. t., ir t. t. Mes negalime jums tinkamai mokėti už indėlį garsinant Lietuvos vardą pasaulyje, negalime mokėti kitose šalyse įprasto dydžio honorarų, negalime skirti lėšų net institucinėms reikmėms – elektrai, šildymui, atlyginimams, bet mes jums duodame lengvatas. Sukitės, kaip išmanote. Todėl visus tuos metus kažkam Lietuvoje gal BVP ir didėjo, o projektinis finansavimas meno kūrėjų organizacijoms tik mažėjo. Lietuvos rašytojų sąjungai – nuo 330 tūkst. Lt metams iki 185 tūkst. Lt, kitoms meno kūrėjų organizacijoms – dar mažiau. Visai Rašytojų sąjungos veiklai Lietuvoje ir pasaulyje 15 tūkst. litų per mėnesį, palyginti su kai kurių valstybės tarnautojų algomis, atrodė ir atrodo juokingai. Ir tie pinigai jokios biudžeto skylės neužlopys.

   Atrodo, taip paprasta: įšaldyti kainas, apriboti antpelnius, įvesti geometrinės progresijos GPM, įvardyti, kad tik mokslininkai ir turintieji meno kūrėjo statusą gali gauti honorarus, bet Lietuvoje su pamuilėmis ruošiamasi išpilti ir kūdikius – kultūrą, meną, o palikti tik daug daug asfaltuotų kelių į smulkiojo verslo, viduriniosios klasės ir inteligentijos kapines.

   Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pareiškimas, priimtas 2008 m. lapkričio 27 d. posėdyje

   Lietuvos kariuomenės 90-jų sukaktuvių proga žiniasklaidoje pasirodė keli padėties kariuomenėje vertinimai. Štai Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų eskadronas „Aitvaras” atlieka antiteroristinę misiją Afganistano pietiniame regione; jo karius Boratais išvadinęs karo žurnalistas Michaelas Yonas cituoja neįvardintus amerikiečių kariškius, kurie neva skundžiasi tik dėl vieno dalyko: tokių Lietuvos karių galėtų būti daugiau.

   Lietuvos karo akademijos profesorė Gražina Miniotaitė atkreipė dėmesį į kariuomenei keliamų tikslų dvilypumą. Visuomenėje Lietuvos kariuomenė suvokiama kaip vienas svarbiausių valstybės išlikimo veiksnių ir sudaro lietuvių tautinio identiteto dalį, tuo tarpu narystė NATO Lietuvos kariuomenei kelia postmodernius tikslus – kovą už žmogaus teises, terorizmo plėtros stabdymą bei stabilumo skatinimą.

   Žurnalistas Aleksandras Matonis, viešai prisistatęs „vanagu”, išsakė pagiriamąjį žodį „Aitvarui” ir išreiškė užuojautą naujajai krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei, kuriai tenka sunki misija vykdyti ginkluotųjų pajėgų reformas neturint tam lėšų.

   Tai vien tik „delfi.lt” portale pasirodę komantarai ir vertinimai.

  Plačiau…

   Pirmomis naujosios koalicijos gyvavimo dienomis buvo linksma stebėti viešą partnerių nesusišnekėjimą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jis pradeda įkyrėti, o kai kada ir erzinti.

   Kam reikalingos tokios koalicinės „vedybos”, jeigu partneriai vieni kitų ne tik kad nemyli, bet ir negerbia? Stebint pareiškimus ir komentarus, susidaro įspūdis, kad visi daro ką nori. Jau priėjo iki grasinimų ir atviro šantažo. Garbūs politikai elgiasi lyg girtų vyrų kompanijoje, kai visi kalba ir niekas nesiklauso. Išgirsta tik pakeltą toną.

  Greitai visa Lietuva, visų politinių partijų atstovai, visos visuomeninės organizacijos ir visi visuomenės sluoksniai choru piktinsis naujais mokesčiais ir išmokų karpymais. Muzikantai, mokytojai, sportininkai, medikai… Kam čia ir vardint. Visi! Ministras pirmininkas sugebėjo susipykti tiesiog su visais! Gal net ir su pačiu savimi. Dabar jo veiksmais ir „antikriziniu” planu nesipiktina nebent tinginys.

   Nepavydėtina. Neskanu. Ir nejuokinga.

   Pats kaltas – prigąsdino.

   Bet argi Andrius Kubilius toks kvailas, kad to nesuprastų? Negi jis nebuvo to numatęs? Juk aišku, jog mažesniesiems koalicijos partneriams nebus naudinga būti nutepliotiems tomis pačiomis nesimpatiškomis spalvomis, kaip ir konservatoriai-krikdemai? Norėdami išlaikyti „veidą”, jie visada priešgyniaus, ypač viešai. Tai, savo ruožtu, dar labiau apsunkins Vyriausybės ir valdančiosios koalicijos viešą komunikaciją ir valdžia atrodys dar atgrasiau.

   Kai politinė atmosfera šitaip įelektrinta, bet kada gali pasipilti kibirkštys ir valdantieji net nepajus tokiu nesusikalbėjimu sužlugdę koaliciją. Ko jau ko, bet Vyriausybės žlugimo šiandien reikia mažiausiai.

Savaitgalį lydėjau jaunimą eskursinėje kelionėje į Latviją: Siguldą, Rygą ir Jūrmalą. Oras buvo prastas, snigo, drėgna. Žvarbu ir nejauku. Autobuso vairuotojas labai nedrąsus, vos vilkosi, todėl praradome daug brangaus laiko. Iš Siguldos apylinkių pilių iš arčiau matėme tik vieną, ji man paliko didelį įspūdį savo dydžiu. Livonijos vokiečiai labai rimtai žiūrėjo į karą prieš pagonis. Bet čia ne apie kelionės įspūdžius, o apie jaunimą. Norom ne norom palyginau jį su savo laikų jaunimu.

 Kartu važiavo mokiniai, gimę 1990-93 metais. Nepriklausomybės aušros vaikai, visiškai nematę sovietų santvarkos. Plačiau…

 Verslas teisus: naujojo premjero Andriaus Kubiliaus parengtas ir dabartinės koalicijos ginamas planas iš esmės yra ne „kovos su krize”, o elementarus iki nuobodulio „biudžeto surinkimo planas”.

 Planas numato biudžeto išlaidų mažinimą bei pajamų (t.y. mokesčių) didinimą. Tikros kovos su krize jame nėra ir būti negali, nes politikos veikėjai a-la A.Kubilius niekada nesuprato verslo veikimo logikos. Jie visada mieliau kariaus su krizės (ar kurio kito neigiamo reiškinio) pasekmėmis, nes jų priežastys jiems atrodo pernelyg sudėtingomis, globaliomis ir todėl menkai suprantamomis.

 Sakoma, kad vyrai mąsto abstrakčiai. Jie nepastebi smulkmenų, pavyzdžiui, gali nieko nerasti šaldytuve ar stalčiuje, užtat valandų valandas sugeba nardyti filosofijos mokslo gelmėse ar braižyti strategines konstrukcijas nesvarbu kam. Tačiau mūsų valdžios vyrai – išimtis. Jie mąsto siaurai, tiek, kiek leidžia kiekviena biudžeto eilutė. Lyg sovietinių laikų buhalteriai, aklai fiksuojantys kažkokio subjekto veiklos rezultatus: čia pajamos, o čia – išlaidos, čia pajamos, o čia – išlaidos… Trūksta pajamų šioje eilutėje? Ne problema – tereikia pakelti mokesčio tarifą, ir eilutė užsipildys lygiai tiek, kiek paskaičiuota.

Ekonomistas Gitanas Nausėda prognozuoja, kad į Lietuvą ateina ekonominė žiema, todėl tam tikri „skausmingi persitvarkymai” yra būtini.

Sutapo kalendorinė ir ekonominė žiemos. Tik ekonominė užtruks ilgiau. Nieko keisto, tik gražus sugretinimas.

Nustebino kitkas: G.Nausėda tikina iš principo pritariąs naujosios koalicijos rengiamam “antikriziniam planui”.

„Biudžeto deficitą būtina mažinti ir būtina mažinti kaip galima anksčiau. Sutinku, kad šiandien prioritetas yra valstybės finansinių pagrindų atstatymas. Taigi, tam tikras viešųjų išlaidų karpymas ir net mokesčių naštos didinimas yra neišvengiamas”, – sako ekonomistas.

Šis “planas”, žinia, pribaigs verslą, išaugs nedarbas, sumažės mokesčių surinkimo dydžiai ir reikės kito “plano”. Matyt, G.Nausėda neketina kandidatuoti į Prezidento postą, jei palaiko ne tautą (jei kam patogiau ir suprantamiau – liaudį), o naująją Seimo daugumą.