Valdžia konservatoriams nukrito tiesiog iš dangaus. Kitaip ir negalėjo būti, nes centro kairės koalicijos partijų lyderiai (Gediminas Kirkilas, Artūras Zuokas, Artūras Paulauskas ir Kazimiera Danutė Prunskienė) darė vieną klaidą po kitos.Ypač G.Kirkilas darė viską, kad socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė prarastų pasitikėjimą.

Šiandien pranešama, kad susiformavo centro-dešinės koalicija, kad Andrius Kubilius matuojasi premjero, o Arūnas Valinskas – Seimo pirmininko kėdes. Žvelgiant į naujos valdančiosios koalicijos narių sąrašą, jau darosi smagu. Vienas gražuolis šoumenas (lietuviškai – juokdarys) Antanas ko vertas!

Konservatoriai, žinia, niekada nemokėjo valdyti ir labai abejoju, ar būdami opozicijoje ką nors išmoko. Duokdie, esu neteisus. Jiems labai pasisekė, kad ekonomika sulėtėjo visame pasaulyje, kas atsiliepė dar silpnam Lietuvos ūkiui ir sumažino biudžeto įplaukas… Pasisekė ir dėl to, kad socialdemokratams vadovauja G.Kirkilas. Didelis klausimas, ar konservatoriai sugebės pasinaudoti atsiradusia galimybe įsitvirtinti valdžioje ilgam.

Bet aišku, kad A.Kubilius ir A.Valinskas niekam neleis liūdėti. Pirmasis vėl kurs net jam pačiam nevisada suprantamas komisijas, rašys kosmines programas ir tęs kovą su vėjo malūnais, o pastarasis Seime organizuos tikrą šou, nes tik tai ir sugeba.

Matome ne deklaruojamą norą „vesti Lietuvą iš krizės”, o tipišką valdžios užgrobimą. Jeigu būtų kitaip, tai „šiuo neramiu šalies ūkiui metu” naujoji koalicija būtinai būtų pakvietusi prisidėti prie darbo ir socialdemokratus. Žinoma, be G.Kirkilo. Girdi, privirėte košės, tad dabar srėbkite. Bet to neatsitiko. Vien todėl naujoji valdžia nebus ilgaamžė. Klaida padaryta koalicijos pastato pamatų skaičiavimuose, vėliau ji tik ryškės, pastato sienos aižės, neužsidarinės durys, langai, po kiek laiko neišvengiamai grius sienos.

Todėl ačiū likimui, kad Seime yra profesionalių juokdarių. Kai bus blogai, jie neleis liūdėti.

Dalia Grybauskaitė nori būti Lietuvos prezidente. Nieko smerktino tame nėra – blogas tas karys, kuris nenori būti generolu.

„Kai aš išgirsiu nors vieną politinę jėgą, kuri kalba, kaip tvarkytis Lietuvoje su ateinančia ekonomine krize, tuomet su ja kalbėsiu”, – apie galimybes grįžti į Lietuvos politiką sako p. Grybauskaitė.

Tačiau tuojau pat priduria:

„Valdžios dalybos ir postai man asmeniškai visai neįdomūs, tai visai nėra mano gyvenimo prioritetų sąraše”, – teigė EK narė.

Taigi, Lietuvos partijos, kvieskite ją, kvieskite, nagi, kvieskite! Varžykitės dėl jos. Ji gi nori! Užsirekomenduokite “nors viena politine jėga”, kalbančia, kaip sutvarkyti krizę.

Stop! Keista. O man atrodė, kad visi apie tai tik ir kalba (t.y. nieko nedaro).

Dar nebaigus skaičiuoti paskutinius rinkėjų balsus keliose stambiose rinkimų apylinkėse, jau galima daryti kai kuriuos vertinimus. Pirmiausia krenta į akis keletas „didžiųjų pralaimėjimų”.Pirmasis. Tvarkos ir teisingumo partija negavo nė pusės tiek vietų, kiek planavo, todėl tokią jų pergalę (trečioji vieta po konservatorių ir šoumenų) galima vertinti kaip visišką pralaimėjimą. Partija pasmerkta vegetavimui ir marginalizacijai, Lietuvos Konstitucija nebus peržiūrėta, Seimas neatšauks impyčmento ir Rolandas Paksas liks politikos užribyje.

Antrasis. Naujoji sąjunga (socialliberalai), ilgai buvusi valdžioje, prarado vietas Seime. Jos lyderis Artūras Paulauskas net nepateko į antrą rinkimų turą. Matyt, ne be reikalo rinkimų kampanijos metu laikraščiuose šios partijos atstovai nuolatos rodėsi su kažkokiais žmogystomis, priimanančiais nevykėlius. Ir skandalingas šios partijos rinkimų šūkis mutavo nuo „Priverčiame valdžią dirbti!” iki „Dirbdami patys priverčiame valdžią dirbti!”, kas rodo rinkimų kampanijos stiliaus chaotiškumą.

Trečiasis. Kazimieros Prunskienės vadovaujama Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga nepateko į Seimą, nors vizualiai žvelgiant tikriausiai išleido daugiausiai pinigų. Ji beatodairiškai ir itin nesėkmingai šturmavo miesto rinkėjus, t.y. tinkamai neįsitvirtinusi savojoje terpėje, ši partija metėsi ieškoti laimės į svetimus daržus. Rinkėjų bausmė baisi – partija neturės savosios frakcijos. Gražus įpakavimas – dar ne viskas.

Ketvirtasis. Liberalų ir centro sąjunga balansuoja ant slenksčio patekti į Seimą ribos. Artūras Zuokas turėtų nusigraužti alkūnę. Jeigu pasiektų.

Penktasis. „Koalicija Darbo partija kryželis jaunimas” slenkstį peržengė, bet kas iš to? Tokia Viktoro Uspaskicho pergalė net iš tolo neprimeno tos, kuri buvo per 2004-jų rinkimus.

Ir šeštasis – „Fronto” pralaimėjimas tiesiog fatališkas. Algirdo Paleckio žingsnį imtis savarankiškai vairuoti partiją galima pavadinti išraiškingu importiniu žodžiu fiasko.

Pažiūrėjau Vytauto Matulevičiaus filmą „Pilotas”. Jį rodė vienas televizijos kanalas likus kelioms dienoms iki rinkimų – tai lyg tarp kitko, sutapimas. Kanalas nė nežinojo, kad tuoj tuoj rinkimai ir toks filmas gali turėti įtakos rinkėjų pasirinkimui. Jis ne apie rinkėjus, o apie reitingus galvojo.

Reitingus tam kanalui pakėliau ir aš. Tikrai nebūčiau žiūrėjęs televizoriaus tą vakarą. Filmas ištęstas, o kai neapsikentęs jau ryžausi išjungti – kaip tik ir baigėsi. Gerai apskaičiuota, kiek išlaiko tokio tipelio kaip aš kantrybė. Matyt, ne mano vieno.

Filmo linija aiški: idealistas lakūnas, profesoriaus įtrauktas į politiką, nepakluso politinei sistemai, nes jam svarbiausi Lietuvos žmonių interesai. Todėl ir buvo išduotas ir nuverstas.

Ar mane įtikino? Prisipažinsiu, man buvo įdomu pažiūrėti, kaip nušviečiami to garsaus skandalo užkulisiai. Pasirodo, Paulauskas lakstė pas profesorių Landsbergį klapčiuku ir labai troško Prezidento krėslo, Brazauskas buvo šantažuojamas, o tikroji Pakso nuvertimo priežastis – jo noras sužinoti „Mažeikių naftos” pardavimo peripetijas Valstybės saugumo departamente. „Mažeikių naftą”, anot filmo, Landsbergis atidavė amerikiečiams už kyšį, priedangoje buvo ir VSD kuravęs Paulauskas. Ne, aš neišprotėjau – taip sudėstyta filme.

Vaidybinis filmas, ne dokumentinis. Savaime aišku, nes tokios dokumentikos, kurioje Paulauskas būtų kartu su Landsbergiu – tiesiog būti negali. Būtent tokia yra Rolando Pakso politinės agitacijos siužetinė linija – vienoje pusėje jis, o kitoje – visi likusieji. Arba jis įveiks sistemą, arba sistema įveiks jį, ginantį ne tik save, bet ir tautos interesus. Visi kiti veikia vedini siaurų asmeninių interesų, kitais žodžiais, eina prieš tautą.

Toks filmas idealiai atitinka nuverstojo prezidento poziciją ir palaiko jo mitą tarp tų, kurie neskaito laikraščių, nežiūri televizoriaus, neklauso radijo, o jei visgi skaito, žiūri ir klauso – turi trumpą atmintį. Bet kur garantija, kad tokie atsimins, ką matė filme?

Politinis pasaulis ir reklamistai nervinasi: visu įkarščiu vyksta rinkimai. Prasideda finišo tiesiosios pati tiesioji – lygiai po savaitės, penktadienį, politinė agitacija iki pirmojo rinkimų turo pasibaigs.Pastebėjote, kaip agituojama eiti balsuoti? Nesimpatiškas kostiumuotas lengvojo automobilio keleivis vadovauja: „Uždaryk langą!” „Jokių ledų!” Perjungia muziką į klasikinę, pasigirsta operos garsai. Ir fone verkiant vaikui diktorius praneša, jog per praėjusius rinkimus balsavo mažiau nei pusė rinkėjų – „Jie išrinko valdžią ir tiems, kurie nėjo balsuoti”.

Potekstė aiški: Valdžia bloga. Lyg netyčia duodama suprasti, kad jeigu per praėjusius rinkimus būtų balsavę daugiau rinkėjų, dabartinės valdžios nebūtų. Ir Gedimino Kirkilo premjero poste. Taigi, net agituojant dalyvauti rinkimuose yra agituojama balsuoti prieš valdžią. Netiesiogiai, bet taip. Ir klasikinė muzika, beje, yra blogai. Nuolatos transliuojančios klasikinę muziką vienos radijo stoties vadovų ir darbuotojų vietoje įsižeisčiau.

Nieko nuostabaus. Kiekvieni rinkimai siejami su permainomis. Kokios jos bus – gana greitai pamatysime.