Startavo atsinaujinusi mano svetainė. Kai kurių jos lankytojų ir draugų siūlymu, ji pertvarkyta į dienoraštinio tipo svetainę. Gerai tai ar blogai – parodys laikas. Kol kas nesakykit nieko.

Man seniai norėjosi svetainę padaryti šiek tiek „gyvesne”. Negaliu dienoraščiui (atseit, blogui) skirti ypatingo vaidmens ir reikšmės – juk internetas perkrautas informacija ir pačiais įvairiausiais tekstais. Niekuo neįmanoma nustebinti ir neketinu to daryti. Tiesiog, viešai eksperimentuoju. Rašytojas juk rašo, tiesa?

Apie ką ketinu rašyti? Apie jus. Ir apie supantį pasaulį.

Štai, pavyzdžui, už dviejų savaičių vyks rinkimai į Seimą – kuo ne tema? Daug temų! Abejojate, ar galiu apie juos pasakyti ką nors naujo? Aš to nedaryčiau. Tikrai galiu, patikėkite. Tam tikra prasme galiu prisidėti prie pilietinės visuomenės formavimo. Mielai išgryninčiau kai kuriuos mus supančius reiškinius ir pateikčiau juos kaip matau. Šiuo požiūriu mano padėtis daug dėkingesnė, nei kai kurių etatinių visuomenės nuomonės formuotojų, visokio plauko politikos apžvalgininkų. Dažnas jų „apžvelginėja” už pinigus, todėl privalo laikytis tam tikrų normų, madų, užsakovo poreikių, kai kurie gal būt turi asmeninių siekių. Aš gi – laisvas ir nepriklausomas, kaip ta Bulgarija, nuo kurios niekas nepriklauso. Neturiu nei filijų, nei fobijų.

Nesakau, kad blogai turėti savo siekius. Politikoje netgi priešingai – labai gerai, jei pozityviai ko nors siekiama. Politika – tai kova, konfrontacija, grumtynės dėl idėjų ir valdžios. Tik nebūtinai valdžią turi tas, kuris sėdi aukštame poste ir į kurį nukreiptos visos TV kameros.

Taigi, būsiu tarp tų rašytojų, kurie prisitaikė prie labai pasikeitusio gyvenimo, prie internetinio pasaulio. Pavyzdžiui, jeigu prieš porą šimtų metų ir seniau daugybė nuostabių kūrinių buvo parašyti su žąsies plunksna – tai juk nereiškia, kad ir mes turime su ja rašyti! Ir be dirbtinės šviesos, be elektros. Pirmykščiai žmonės rašė ant sienų uolose, ankstyvose civilizacijose labai nemažai parašyta ant akmens. Daug parašyta ant papirusų, ant jaučio odos. Juk ką padarysi – gyvename tada, kada duota. Jeigu mūsų laikais yra internetas ir jame rašoma – kodėl gi turiu jo atsisakyti?

 07-03-08
Mindaugas Peleckis, Vakarai.us korespondentas 

41 metų žurnalisto, ryšių su visuomene specialisto Arūno Daugėlos plunksna daug kam pažįstama. Beje, iš Gargždų kilusio, dabar Vilniuje gyvenančio A.Daugėlos tėvas Leonas Daugėla taip pat buvo žymus žurnalistas.

Daug kam buvo didžiulis siurprizas išvysti Arūną naujame, rašytojo amplua. Pirmoji knyga „Divizija“ sukrėtė savo dokumentiniu stiliumi ne mažiau kaip kadaise Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ (galėtume „Diviziją“ net pavadinti „Klaipėdos pokeriu“). Antroji – pusiau fantastinis romanas, kuriame siejama dabartis ir mįslingi Lietuvos istorijai laikai, vadinami Tvanu.

Belaukiant naujos rašytojo knygos, „Vakarai.us“ pakalbino A.Daugėlą apie jo kūrinius ir jų sąsajas su sovietine bei XVII a. Lietuva.

Pats esi profesionalus žurnalistas, ryšių su visuomene specialistas. Kaip pasukai į rašytojo kelią?

Kiek save atsimenu, visada rašiau, todėl taisyklingiau būtų paklausti, kaip taip atsitiko, kad tapau žurnalistu ir viešųjų ryšių specialistu. Plačiau…