Na, kurių  mokslo metų pradžia neliečia – su pirmąja rudens diena!

Nes yra Jo Didenybė Aparatas. Kitaip – nomenklatūra (nepainioti su tarybine nomenklatūra, kurios visiškai nelikę).

Keitimai, kuriuos būtų galima priskirti Grybauskaitės iniciatyvai, atlikti tik VSD ir Generalinėje prokuratūroje. Gal kas su manimi ginčysis, bet to mažoka. „Švogerių krašte“ neužtenka keletos galvų. Mikalauskas ir Valantinas ir taip būtų pasitraukę, nes tiek vienam, tiek kitaip „pakabinta“ padėtis buvo labai įkyrėjusi. Iš pirmojo Seimas reikalavo pažymų, kurias net pati Prezidentė pavadino neįdomiomis, antrasis taip ir nepanorėjo išsakyti savo nuomonės apie vadinamąjį pedofilijos skandalą.

Bet „sprinteris“ parodė, jog „galvų kapojimas“ tautai patinka. Tauta nepastebi permainų užsienio politikoje – jai tas neįdomu (visai be reikalo), bet pareigūnų keitimą pastebi ir vertina teigiamai. Įtariu, jog jeigu tautos paklaustume, ar reikėtų tęsti galvų kapojimą toliau – atsakytų teigiamai.

Kaip čia neprisiminti, kad prancūzų visuomenė sveikino giljotiną, kapojusią galvas aristokratijai.  Kraujo!

                Karštis toks, kad sunkiasvorės mašinos greit užklimps asfalte. Masiulis galės reikšti pretenzijas buvusiems ministrams, kad neprižiūrėjo kelininkų. O štai sveikatos apsaugos ministras galės kaltinti nebent save – liberalų reforma baigia ligonines uždarinėti. Kam jų reikia, juk lietuviai – sausumos vikingų tauta, o vikingai neserga. Jie žūva arba nuskęsta.

                Skenduolių kelios dešimtys, praėjusių metų aukų skaičius viršytas beveik dvigubai. Dar baisu, kad pasipils miškų gaisrai.

                Važiavau iš taško A į tašką B tuštokomis Vilniaus miesto gatvėmis, termometras rodo +35 ir kondicionierius ne ką padeda. Baisu ir peršalti.

                Smegenys vos sukasi – gal ir gerai, nes nesinori nieko daryti. Tik gulėti pavėsyje ir maukti vandenį. Prie vienos parduotuvės sunkvežimis-šaldytuvas atvežė mėsos produktų, tai prie atidarytų durų atsigaivinau keletą sekundžių, kol vairuotojas krovėsi dėžes. Košmaras.

                Pastebėjote, kad padaugėjo dezodorantų reklamos? „Apsaugos jus visą dieną.“ Nesvajokite, nepadeda. Uostykite į sveikatą, arba išvis nesiartinkite vieni prie kitų. Kartais stichines nelaimes lengviau ištverti pavieniui. Šis kartas būtent toks.

                Šaunuoliai, kas sugalvojo kai kuriose stotelėse geriamo vandens automatus pastatyti. Mačiau porą moteriškių, vos ant kojų pastovinčių, svaigstančių. Be vandens – niekaip.

                Ko gero, tokiomis dienomis galima skelbti išeigines. Kada ir avansu, atidirbtume rudenį.

                Tai ji paskyrė pareigūnus, tai ji padarė tą ir aną…

                Iš esmės – tai tiesa, viskas pagal Konstituciją – juk Prezidentas skiria ir atleidžia kai kuriuos pareigūnus ir kt. Tik ar toks pabrėžtinis, net šiek tiek nervingas valdingumas nėra parodomasis? Negera mintis kužda, jog ji pati nėra patenkinta tuo, ką daro. Tikėjosi nuveikti daugiau? Geriau?

                Gal nieko blogo… Gal Prezidentė tiesiog rodo savo aktorinius sugebėjimus ir dirba reitingams? Kad rinkėjai ir toliau matytų jos griežtumą, kategoriškumą ir ryžtą siekti permainų į gera. 

                Juk, tiesą sakant, po vienerių metų darbo Prezidentei pasigirti nelabai yra kuo.

Iš vienos pusės – Brazauskas buvo kaltinamas kaip paskutinis LKP CK pirmasis sekretorius, taigi, kaip “kolaborantas su tarybų valdžia ir komunistinės nomenklatūros simbolis”, iš kitos – “silpnadvasis neryžtingas lyderis, nuolaidžiavęs šalies ūkį griaunančiai Sąjūdžio politinei linijai”. Tačiau iš tikrųjų tai buvo žmogus, sąmoningai pasirinkęs laviravimo ir konflikto išvengimo liniją. Tai buvo vienintelė teisinga linija, nes bet kuri kita galėjo privesti prie kraujo praliejimo.

A. Brazausko asmuo simbolizuoja stabilumą, atvirumą, atsargumą, patikimumą ir nuoširdumą. Lietuva neteko ryškios asmenybės, ūkininko su atidaus šeimininko gyslele, demokrato ir rūpestingo vadovo.

Patarėjas komentuoja tiesiog viską, lyg ne A. Kubilius, o jis pats priiminėtų sprendimus. Pamoko oponentus, žarstosi kaltinimais, vaidina kažką panašaus į „blogą policininką“. Norintieji išgirsti A. Kubiliaus nuomonę turi nusivilti.                        

Gali būti, kad premjeras ne visais klausimais jaučiasi pakankamai pasikaustęs dalyvauti diskusijose tiesioginiame eteryje. Sunku rasti argumentus nepopuliariems sprendimams. Ir nejauku klausytis teisingos kritikos. 

Patarėjas net bandė kištis į teisėsaugos darbą… Laimei, tai netapo tradicija. 

Kartą vienoje laidoje matėme, kaip jis gynė premjerą nuo žurnalistų, neleisdamas jiems prisiartinti. Tam tikra tvarka, žinoma, turi būti, ir V. Valentinavičiaus asmuo tokiam sarginio šuns vaidmeniui tinka. Ne kiekvienas drįstų stumdytis ir grasinti į kamerą.    

Ryšių su visuomene teorija žino tokį triuką, kai „pirmojo asmens“ vardu kalba jo „klapčiukas“, kuris, jeigu kas ne taip, lieka dėl visko kaltas. „Pirmasis asmuo“ visada gali nesunkiai paneigti „klapčiuko“ žodžius, užimti kiek kitokią poziciją ginčytinu klausimu, atsiriboti nuo „klapčiuko“ žodžių, net jei iš tikrųjų šis kalbėjo su „pirmuoju“ suderintą nuomonę. Jei V. Valentinavičius suklystų ar nusišnekėtų, ką dažnai ir matome, TS-LKD gerbėjai atkirs, jog A. Kubilius būtų pasakęs geriau. Tiesą sakant, kai kada A. Kubilius iš tikrųjų pasakytų geriau už savo patarėją, nes objektyviai daugiau žino. V. Valentinavičius mėgsta postringauti ir apie tai, ko neišmano.   

Gal A. Kubilius nedalyvauja laidose dėl užimtumo? Jo pirmtakas G. Kirkilas iš televizijos tiesiogine to žodžio prasme neišlįsdavo – tai, žinoma, ne rodiklis. Tokiu atveju premjerą retsykiais visgi matytume – kad ir kaip būtų užimtas, kartais laiko surastų tautai aiškinti savo sprendimų logiką. Komunikuoti į išorę labai svarbu, tą būtina daryti, nes kitaip atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės padidės ir vėl duš Seimo langai.  Dar svarbu teisingai komunikuoti, bet ar tai pavyksta žinomam žurnalistui V. Valentinavičiui, abejotina. Jis atrodo pernelyg piktas, įtarus priešgyna. Premjero pozicijos beveik neatskleidžia. Toks D. Kuolys mėgdavo pabrėžti: „prezidento nuomone, yra taip…“ Dabar gi žiūrovas mato: sėdi A. Kubiliaus pitbulis ir loja į visas puses. Toks savarankiškas komandos narys.

Nuolat kartojamuose anonsuose skelbiama, kiek Lietuva neteko žmonių per tarybinę bei nacistinę okupacijas. Pasirodo, birželio 23-osios sukilime žuvusių lietuvių skaičius siekia 700, o žuvusiųjų pokario „partizanų“ ir jų talkininkų skaičius 20 500, dar 135 000 lietuvių netekome trėmimuose (neaišku, kiek iš jų grįžo) ir t. t.

O pasigedau tokio skaičiaus: 25 000. Tiek lietuvių žuvo nuo pokario „partizanų“ rankų. Žodį „partizanas“ rašau kabutėse ne todėl, kad norėčiau menkinti į mišką išėjusius kovotojus, o todėl, kad partizanas savo esme yra karo terminas, įvardinantis už fronto linijos kovojančius asmenis ir kenkiančius priešo komunikacijoms, kt. Lietuviškus pokario „partizanus“ vertėtų įvardinti kaip ginkluotą rezistenciją – jos gretose buvo žmonės, dėl įvairių priežasčių nenorėję sutikti su okupacija. Pvz., prieš nacių okupaciją kovojusieji prancūzai buvo vadinami būtent rezistentais, o ne partizanais.

Tarp tų 25 tūkst. lietuvių, žuvusių nuo ginkluotosios rezistencijos – 6 tūkst. moterų, per tūkstantį vaikų. Nušauti, pakarti, sudeginti gyvi.

Televizijos anonso pabaigoje duodamas skaičius – milijonas, – tiek Lietuva neteko per abi okupacijas, pridėjus priverstinę emigraciją bei negimusius. Šiam skaičiui dvidešimt penki tūkstančiai nebūtų turėję jokios įtakos – milijonas nebūtų virtęs 1 025 000.

Todėl dėl statistikos nederėjo praleisti tų tautiečių, kurie neteko gyvybių nuo savųjų rankų.

Ūso mirtis tikrai įtartina. Ką duos ekspertizė, galima numanyti: gal infarktą, gal insultą, gal kažką panašaus. Važiavo žmogus, staiga pasijuto prastai, nulipo nuo keturračio motociklo ir griuvo veidu į griovyje telkšantį vandenį. Būtų buvusios Kauno marios – būtų nugriuvęs į jas. Ir prikasė tarybiniais metais melioracijos griovių, visokių kūdrų, kad net nepataikyti žmogus negalėjo. Būtų juk atsigulęs ant žolytės.

Kaip ir Kedžio ar Pociūno atveju, ekspertai laikysis nesmurtinės mirties scenarijaus, tuo dar labiau pakurstydami aistras. Kažkaip nesitiki, kad Ūso mirtis nesmurtinė. Bet visko gali būti.

„Garliavos respublika“ vėl sukunkuliuos, televizijos turės ką rodyti, laikraščiai – rašyti. Vėl bus kedenamos pedofilų klano temos, bus naujų „demaskavimų“.

Tuo tarpu valdžia tyliai prastums eilines kiaulystes. Šiandien finansų ministrė Šimonytė paskelbė, kad Vyriausybė ruošiasi ilginti pensinį amžių, „įšaldyti“ įmokas į pensijų fondus bei mažinti motinystės išmokas. Pasiūlymai pasieks Seimą jau artimiausiomis dienomis. Svarstomas eilinis PVM bei kitų mokesčių didinimas, taip pat nekilnojamojo turto apmokestinimas.

Dauguma šių priemonių bus įgyvendinta be didesnio vargo, nes patys aktyviausi protestuotojai ieškos Kedžio ir Ūso tariamų ar tikrų žudikų, o profsąjungos kapstysis darbo santykių liberalizavimo projektuose.

                Pavyzdžiui, apibendrindama valstybės būklę, Prezidentė akcentavo „visuomenės susvetimėjimą, skaudžią šio susvetimėjimo išraišką – emigraciją“.

                Taip jau atsitiko, kad dažnai praeinu ir pro Darbo biržą Žirmūnuose, ir pro vieną įdarbinimo užsienyje agentūrą (neminėsiu pavadinimo), prie kurios nuolat kas nors būriuojasi. Žinote, laukiančiųjų būseną galima vadinti visaip, bet ne kaip susvetimėjimo išraišką. Nepanašu, kad ieškantieji darbo užsienyje yra kankinami visuomenės susvetimėjimo. Vaizdas labiau primena kažkieno išsakytą sparnuotą frazę: ne emigracija, o evakuacija. Žmonės nėra pikti iš principo, jie tiesiog ieško pajamų ir turi viltį jų gauti. Jie nejaučia esantys atstumtaisiais, nes mato Lietuvoje visuotinį nedarbą ir supranta, kad dėl įvairių priežasčių, kurias kiekvienas supranta savaip, valdžia jiems niekuo nepadės. Todėl tiesiog reikia gelbėtis patiems. Visuomenės susvetimėjimas ar ne susvetimėjimas čia niekuo dėtas. Ne susvetimėjimas, o nedarbas yra emigracijos-evakuacijos priežastis, nelaimė, kurią reikia įveikti.  

                Antroji man užkliuvusi Prezidentės frazė yra: „Ne pinigų stygius pykdo žmones, o teisingumo ir solidarumo trūkumas“. Suprask – darbo ieškantiems ne pinigų reikia, jiems reikia teisingumo ir solidarumo. Bus teisingumas, pinigų neprireiks. Bus solidarumas, nereikės ir valgyti.

                Matyt, žmogus, kuris rašė Prezidentės kalbą, gerai gyvena. Jis nesuvokia, kad šimtai tūkstančių žmonių yra žemiau skurdo ribos ir pinigų ieškojimas jiems yra pirmaeilis uždavinys. Nesakau, kad teisingumo visiškai nereikia, tiesiog manau, kad tai nepalyginamos svarbos dalykai: pinigų stygius ir teisingumas.

                 Tiems, kas dirba Prezidentūroje, matyt, pinigų trūkumas nejaučiamas. Štai ir aišku, tarp kurių visuomenės dalių yra susvetimėjimas. Tik emigracijos mastų jis neįtakoja.