◊ Poezija ◊

• 2008 Lapkritis 24

Yra politiniam olimpe Lietuvos
Lyg įsiveržusi į lėkščių parduotuvę,
Geros širdies meška iš šiaurės tolimos,
Dosni vagilė ir nepraustaburnė.

Nusikus mokesčius „Jagilos”,
Įkurus fabriką mėsos,
Meškutė ėmėsi vitrinos,
Kurioj niekučiai blizga mūs valdžios.

Tik vitrina, mat, su apsauga,
O prokurorai savo darbą žino!
Keistas diplomas, dujų uodega,
Partijos kasoj kažkas milijonus tirpino!

Meškutė nesupranta, kur bėda,
Juk ji tik gero tenorėjo -
Paėsti! Net sakyti sarmata -
Matyt, versle jai likt reikėjo.

Kategorija: Poezija  | Komentuoti
• 2008 Lapkritis 23

Artūro Zuoko padermė kita,
Jis neabejojamai gabus
Iš liumpenų šeimos iškilęs
Nusprendė „padaryti” mus visus.

Patekęs į savivaldybę Vilniaus,
Greit susigaudė: kas, su kuo, už ką ir kiek,
Kur pinigų ten guli skrynios,
Ir kaip „daryt”, kad nesusektų nieks.

Dalijo dviračius visiems vaikėzams,
Tramvajaus bėgius ruošės klot,
Netolimoj sodyboj slėpęs Drėmą,
Net prieš prezidentą nesidrovėjo lot.

Darbštus tas Zuokas, nesiginčys niekas,
Ir sulaužytas neims ramentų,
Desperatiškai draskysis – jam vis tiek,
Kad nuskambėjo „Rubikono” Abonentu.

Kategorija: Poezija  | 4 Komentarai
• 2008 Lapkritis 23

Štai Landsbergis barzdotas ir mąslus
Ilgai gyveno su visais kartu
Kaip bet kuris sovietinis žmogus,
Kentėjęs socialistinius vargus.

Netapo jis vedliu tautos visos
Nors ir labai to troško, siekė,
Gyveno tarsi už aukštos tvoros,
Atskyrusios į dvi dalis tautiečius.

Viena dalis vadinta patriotais,
Kita – vien priešais, agentais Maskvos,
Vietoj asmenybių apsistatęs idijotais
Jis taip ir nepakilo iš savos balos.

Arba – Brazauskas, plačių pečių,
Stiprus, žandų sveikai raudonų,
Buvęs komunistas iki panagių,
Artojas statybinių dirvonų.

Tarybinis inteligentas,
Iškilęs partijoj lig aukštumų
Tapo pačios sistemos dirigentu,
Pirmuoju sekretoriumi visų.

Nusprendė partiją atskirti nuo Maskvos

Nesidrovėjo net vicepremjero posto,
Ir tapo prezidentu Lietuvos,
Nes niekas nemokėjo prieš jį lošti.

Abu šie vyrai ženklina epochą,
Jos iškovojimus, praradimus,
Maži tautos mažos vadovai,
Išvagoję prisiminimus.

Trečioji figūra – Adamkus,
Keistai teisėtas prezidentas,
Jaunystėj „mušęs” rusų tankus,
Vėliau – JAV ekologų dirigentas.

Šlepetes laikęs Šiauliuose,
Įtiko klanams, tapo atsvara
Prieš post-brazauskinį Paulauską,
Kad į Atlanto pusę žvelgtų Lietuva.

Prezidentas, pripažinkim, jis nekoks,
Vis dūsauja ir pamokslauja,
Daug svarbiau, kad nedaro jis žalos,
Nei dirba šaliai ką nors nauja.

Adamkus įveikė Paulauską,
Kuriam nelemta prezidentu būt,
Prezidentūrą lyg ledais sukaustė,
Neleido ten gražuoliui žūt.

Buvęs prokuroras – chuliganas,
Jis toks išliko iki šių dienų,
Lyderiu tautos netapęs,
Geriau jis būtų tapęs lyderiu teismų.

Politika ne prokurorams sutverta,
Joje taisyklės nuolat kunkuliuoja,
Dėl to ir partija soclibų pasmerkta,
Nebūt rinkimuose pirmaja.

Paulauskas vieniškas, kaip ir Adamkus,
O to negali būt – komandos reik,
Geriau draugų darbščių šalia subūrus,
Negu vienam per visus darbus eit.

O štai sovietinis lakūnas,
Apsitapšnojęs lig ausų,
Vyras nekvailas, gal net pirmūnas,
Bet nenusileidžia iš už debesų.

Rolandas Paksas skraido kilpomis mirties:
Čia jis meras, čia premjeras, prezidentas -
Viražas, posūkis, suktukas – vėl jis nieks,
Aklavietė, ir jokio varianto.

Jis jaunas, ambicingas, jis nepasiduos,
Kovos toliau, nerasdamas ko veikti
Tikėsis Strasbūro teisingo, rusams atsiduos,
Darys bet ką, kad tik visus įveiktų.

Laimėti rinkimus jam lengva,
Lyg uždirbti milijoną litų,
Bet išlaikyti visko nėra lemta -
Lakūnas tam ir skraido, kad nukristų.

Kategorija: Poezija  | Komentuoti
• 2008 Lapkritis 22

Kaip sutvertas pasaulis šis?
Ar yra kas veda mus visus,
Lyg aveles apie gyvenimo ašis?
Dėl ko tas liūnas toks gilus
Ir nerimas dėl ateities baisus?

Kas tampo slaptas virvutes,
Kuriom mes parišti visi?
Kas sukelia skandalus, intrigas
Kaustančias visų mintis?

Kas lemia pokalbių temas
Ir per TV, ir spaudoje,
Nusprendžia, kas toliau gyvens,
O kas murkdysis baloje?

Čia paslapties nėra,
Pasak Maironio:
Vien partijų kovom dirva -
Tik pinigai, tuštybė ir valdžia.

Kodėl šlovė tokia trumpa,
Tik švysteli – ir vėl tamsa
Apgaubia auką – ir tada
Nauja žvaigždė sužimba danguje?

Bet vėl trumpam, vėl neilgam,
Net nepasiekusią zenito
Ją nukerta klastingoji liga,
Kuri vadinas politico.

Tai šventas žodis, reiškinys,
Narkotikas, medus ir vynas!
Politikas – tai kalinys,
Geismų, aistros ir piniginės.

Politika – tai pieno upė,
Deja, sumišus su krauju
Ji išorėj vaizduoja gulbę,
O viduje – vien bjaurastis varlių.

Dėl pinigų, kurių nestinga,
Būna, jie kartais liejas kibirais,
Tik turtai šie gana klastingi,
Dažnai išduoda ir paleidžia ubagais.

Politikas – tai mazochistas,
Kentėjimas palaima jam tikra,
Ir siekia jis lyg lapė vištų,
Kad kas išplaktų spaudoje.

Kad jį minėtų, ir kuo dažniau!
Pažintų gatvėj, atvaizdus matytų,
Kai reik balsuoti, urnos dėžėje
Biuletenius su jo vardu skaitytų.

Rinkėjo balsas! Čia esmių esmė!
Bilietas į pragarą ir rojų!
Jį gavus – kyl aukštyn veržli versmė,
Nešanti lig išsvajoto lovio!

Valdžia atrodo aukso kasykla,
Dėl jos gal būt kovoti verta,
Bet iš tikrųjų – ji to neverta,
Nėra ten aukso – vien tik smarvė kerta.

Ten klanai, purvas, išdavystės,
Ten rietenos, kurioms nėr galo!
Ten sąmokslai ir veidmainystė,
Ir melas – jokio idealo!

Eilučių autorius, sakysit,
Plaukia pasroviui tokiom kalbom?
Juk mušt politikus madinga,
Tam visai nereikia daug galvot.

Sakot, jis šlovina anarchiją?
Sėja piktą neviltį tautoj?
Pražus brangi mūs demokratija,
Gulago gyvensim sutemoj?

Oi, netiesa! Nesmerkite manęs!
Tikrai nenoriu nieko menkint,
Poezija politikus iškęs,
Suteikdama rinkėjams viltį.

Mums liks viltis, ta motina kvailių,
Rinkimuose apgaudinėja
Tokia yr laisvės kaina iš tiesų,
Nuo diktatūros panacėja.

Sakot, mums negresia diktatūra?
Demokratija labai stipri,
O dar stipresnė prokuratūra,
Ir laisva spauda tikrai aštri?

Bet kas stipresnis: maišas pinigų,
Ar raidė įstatymo nuoga?
Kodėl ižde šalies būrys draugų,
Siautėja lyg pievoje pūga?

Tikrai, prašau, nepasakokit man,
Kad diktatūra negalima,
Kaip netikėtai kyla jūroje audra,
Tironas gali smogti bet kada!

Nesvarbu, vyras, ar moteris valdžioj,
Ir amžius nesvarbus, odos spalva,
Asmenybė, turtai, ir elgesys šeimoj
Polinkio į tironiją genuose kalba.

Prigimtis tokia žmogaus yra:
Siekt daugiau, aukščiau, greičiau,
Valdžią gavus, su kiekviena valanda
Vadžias laikyti kuo stipriau!

Kategorija: Poezija  | Komentuoti
• 2008 Lapkritis 21

Yra dar vienas pasiklydęs personažas -
Fizikas, nerandantis sau vietos,
Politiniu keliu pasukęs pažas,
Palikęs be patrono kieto.

Atsakomybė jam – kančia tikra,
Toks darbas seniai neteikia džiaugsmo,
Andriui pasaulis – rutina,
Šį žmogų pats likimas baudžia.

Koks velnias nešė jį į Seimą?
Gal žmona, draugai, gal pavardė?
Į svetimą įlindo kiemą,
Ir spąstuose įkliuvo kaip pelė.

Apgavo Viljamsas, bet jis, turbūt,
To nesuprato; Saulėtekio komisijos
Saulėlydžiu patapo, projektų prirašė,
Nuo tėvo gavo lupt -
Jam amžinai antruoju būt.

Kategorija: Poezija  | Komentuoti
• 2008 Lapkritis 21

Nenutylėkim ledi Gintarinės,
Pirmos premjerės Lietuvos,
Ko gero, ir ne paskutinės,
Nes gauna damos vis daugiau valdžios.

Ji nepaklydo vyrų karalijoj,
Net nustumta kaip Šatrija iš KGB,
Steigė partijas, jungė jas ryžtingai,
Nejau sakysit, ji nėra gabi?

Tik moterys, deja, greit susensta,
Jas laikas graužia prakeiksmu dangaus,
Neišrinkta į postą prezidentės,
Ji duonos lyderės neberagaus.

Kiekvienas vežam, kas Dievo duota,
Tik gimus Prunskienė ne tuo laiku,
Ne kartą patikėjus, ir išduota -
Ji priversta gyvent lyg gaujoje vilkų.

Kategorija: Poezija  | Komentuoti