◊ Proza ◊

• 2008 Gruodis 28

Kai kuriems vaikams kada reikalai susiklosto taip, kad tenka bėgti iš namų. Priežasčių gali būti keletas, bet svarbiausia jų – santykių su tėvais krizė, visiškas nesusikalbėjimas ir tėvų despotija. Juk argi vaikai tokiame amžiuje gali būti despotais? Kai bėgau iš namų, man tebuvo vienuolika.

Prisidribau mokykloje, kad net gėda prisiminti. Buvau „prailgintoje grupėje” – taip pas mus vadinta iš įvairių klasių į būrį surinktų mokinių grupė, kuri būdavo privalomai vedama į valgyklą, buvusią bene už kilometro, po to, prižiūrima pedagogo, ruošdavo pamokas.

Gyvenome viename miestelyje netoli Varėnos. Matuizų niekada nevadinome kaimu – čia stovėjo „daugiaaukščių” kvartalas – net keturi keturių aukštų daugiabučiai pastatai, taip pat bene didžiausia sovietų Pabaltijyje statybinių medžiagų, arba kitais žodžiais – plytų, gamykla. Ne dažnai kaimo vietovėse pamatysi tokius statinius, todėl ir nesivadinome kaimu. Jei šiandien paklausite matuiziškių, kur jie gyvena, atsakys: gyvenvietėje. Girdi, gyvenvietė – dar ne miestas, bet jau ne kaimas. Gyvenviete vadintis solidžiau. Šiandien Matuizose tikriausiai jau šeši keturaukščiai, vidurinė mokykla (mano laikais buvo aštuonmetė), vaikų darželis, bene trys parduotuvės. Bet aš ne apie tai.

Plačiau…

Kategorija: Proza  | 2 Komentarai